Mano sūnelis gimė pirmadienio vakarą, dar sekmadienio naktį jau pradėjo skaudėti nugarą, negalėjau gulėti, tad pusę nakties sėdėjau ir žiūrėjau ''Titaniką''. Sulaukus ryto iš darbo grįžusio vyro jaučiausi gerai.
Nusprendėme pasigaminti mėgstamus čenachus. Nebuvo minties, kad šiandien gimdysiu, nes nustatytas terminas dar tik po dviejų su puse savaičių.
Prisivalgę išsiskirstėme kas sau, vyras į lauką kasti sniego, o aš ant sofutės išsitiesti ir pailsėti, mat kažkaip keistai labai pavargau. Link vakaro prasidėjo skausmai. Pakviečiau vyrą į kambarį ir pasakiau, kad JAU. Tą akimirką abu labai šypsojomės vienas kitam.
Nebuvo jokios baimės, kol nuvykome į ligoninę. Mintys sukosi galvoje tik džiugios, kad pagaliau, pagaliau pamatysiu savo sūnelį!!!!
Tačiau greitai pakili nuotaika išgaravo kaip dūmas. Nebenorėjau nieko, tik kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Iš anksto žinojau, kad bus CP operacija, tad buvau jau tam nusiteikus. Bet kai pradėjo mane ruošti, drebėjau visa kaip lapas.
Viena sesutė zonduoja, kita deda kateterį, ima kraują, guldo ant lovos su ratukais, užkloja ir veža tamsiais koridoriais.... panika mano akyse ir širdyje. Beprotiškai bijau, niekada neturėjau rimtų reikalų su gydytojais ir jokių operacijų.
Kai patekau jau į operacinę norėjau tk vieno - greičiau užmigdykit, kad pagaliau nieko nematyčiau ir nežinočiau. Bet iki šiol esu labai dėkinga vienai sesutei, kuri pasiulė darytis tik nejautrą. Taip gražiai papasakojo, kad išgirsiu savo mažylio pirmajį verksmą, iš karto pamatysi, o ne tik pabudus po narkozės...
Sutinku su viskuo, tik greičiau, nes vis dar drebu. Suleidžia vaistus, nebejaučiu pusės savęs. Ilgokai kažką ten veikia, kol pagaliau išima mano mažutėlį!!! Ir pirmą verksmą išgirstu, širdis spurda, sesutės klausia, ar viskas gerai, mat prijungta prie aparatų ir jos viską mato. Geriau nebūna - sakau joms ir nusišypsau...
Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai pagaliau pamačiau savo vaikutį. Be galo dėkinga esu tai sesutei, kuri suteikė galimybę pačiai pirmai jį pabučiuoti ir pasakyti "labas". Visą naktį nemiegojau, ne todėl, kad skaudėjo pjūvį, o todėl, kad ilgėjausi savo mažylio, galvojau, ar jam nešalta, ar neverkia... kadangi antrą kartą jį pamačiau tik kitos dienos ryte.
Ir dabar rašant man gniaužia kvapą, ašaros kaupiasi akyse, bet tai laimės ašaros!
laurora