Princesės gimimas

Jausmas, kurio nepamiršiu

Tą jausmą patyriau prieš metus ir 3 mėnesius. Tądien į pasaulį atėjo mano princesė. Buvo 2009 metų sausio 20 –oji, 13val. 43 minutės.

Pajutusi pirmuosius skausmus, naktį nuvažiavau su vyru į priimamajį. Pasitiko daktarė, nusivedė į skyrių, apžiūrėjo mane ir pasakė, kad dar ne laikas gimdyti, gimda nedaug atsidariusi. Sakė, čia tokie kaip įspėjamieji skausmai. Bet paliko nakčiai mane stebėti.

Noriu namo

Išaušus rytui nebeskauda.  Pasikeitė gydytojų pamaina. Kita daktarė paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau, gerai, ir jau tikiuosi, kad važiuosiu namo. Po apžiūros kabinete paaiškėjo, kad gimda prasidariusi 3cm. „Laikysi savo vaikelį ant rankų jau šiandien“.  Man akys tik nušvito.

Maniau, lauks kol gimda pati atsidarys, pasirodo, ne. Suleido skatinamųjų 3 dozes. Prasidėjo sąrėmiai. Nebuvo be proto skausmingi, gal tik patys paskutinieji. Kai prasidėjo pats gimdymas, na, aėejo laikas stumti,  užteko vieno mano pastūmimo ir mažylė jau šiame pasaulyje.

Džiaugsmo ašaros

„Dukrytė“ – pasakė, o vėliau pridūrė – „pažiūrėkime atidžiau. Taip, dukrytė“. Apsiverkiau iš džiaugsmo, nežinojau, kaip besielgti.

Padėjo man mažylę ant krūtinės, atėjo tėtukas  su broliuku, ir visi buvom tokie laimingi, kad nemokėjom apsakyti šio jausmo. Tiksliai nežinojom, ko laukiamės, bet aš visus 9 mėnesius jaučiau, kad tai mergytė. Nuojauta neapgavo.

Laimė suteikia jėgų

Po gimdymo jaučiausi taip gerai, kaip niekad, iškart galėjau stotis ir važiuoti namo. Jausmas buvo pats nuostabiausias, ir jį patyriau antrą kartą savo gyvenime. Abu mano vaikučiai buvo laukiami su didele meile ir dideliu džiaugsmu