Žinote, anksčiau, kai buvau maža, turėjome šeimyninę tradiciją - kiekvienais metais per Kūčias mes susirinkdavome pas senelius namuose, tai buvo mano mama, tėtis, aš ir krikštamotė su dede ir su dviem pusbroliais.
Mano močiutė prigamindavo visokiausių skanėstų. Be abejo, ant stalo buvo mažiausiai 12 patiekalų, kuriuos reikėdavo paragauti.
Na, o vėliau mes grįždavome namučio ir aš vos ne visą naktį sėdėjau šalia savo mylimo šuniuko ir laukiau, kol jis pradės kalbėti žmogiškąja kalba. Žinoma, aš tikėjau, kad ir vanduo virsta vynu.
Taigi, įpildavau visą taurę ir pastatydavau per naktį. Kai šiek tiek paaugau, tuomet prasidėjo ir įvairūs burtai, kaip pvz. kada ir už ko ištekėsiu. Oi, smagu prisiminti, juk po mano šeimos sukūrimo mes šiek tiek pakoregavome mano minėtas tradicijas.
Gimus mūsų aukseliui Gabytei, man norisi vis daugiau ramybės savo pačios šeimos rate. Labai smagu pačiai gaminti įvairius patiekalus, ruošti šventinį stalą ir laukti švenčių kartu su vyru ir Gabyte.
Šiemet mūsų šventės bus įspūdingos, kadangi aš laukiuosi ir tas pilvelio gyventojo laukimas suteikia man daug jėgų, pasitikėjimo savimi ir savotiško žavesio. Sakoma, nėštumas moterį puošia. O, taip, visiškai su tuo sutinku.
Žinoma, būna ir sunkių akimirkų, nuovargis, begalinis miego norėjimas ir nuolatinis maisto ryjimas, užtat oda įgauna persikinį atspalvį, nagai auga kaip ant mielių, o plaukai blizga lyg iš kokios televizijos reklamos:)
Laisvai galėčiau būti top modeliu, tik tarp nėštukių. Prisipažinsiu, kad antras nėštumas truputį sudėtingesnis, lyginant su pirmuoju.
Ech, būdavo dienų, kai atrodė, jog net negaliu atsikelti iš lovos, o valgyti taip norisi, kad, rodos, tuoj pilvelio gyventojas pradės valgyti mano pačios pilvą...tekdavo jėga versti save atsikelti ir eiti gaminti pusryčius. Be to, Gabytė tomis dienomis, kaip tyčia būdavo itin aktyvi ir reikalavo tiek dėmesio ir energijos, kad norėjosi kristi negyvai:)
Aš vis save įtikindavau, kad šis blogumas greit pasibaigs, turėjau nustatytą ribą - 3 mėnesius. Taip, taip, nesijuokit, aš nusprendžiau, kad po 3 mėnesio mane nustos pykinti, aš žymiai mažiau norėsiu valgyti ir savijauta pagerės.
Nežinau, ar tai saviįtaiga, ar nuolatinis galvojimas tik apie geresnius laikus, bet pastaruoju metu aš turiu daugiau jėgų, geresnę nuotaiką, daugiau šypsausi ir šiek tiek mažiau valgau:)
Labai savimi didžiuojuosi, kadangi sugebėjau laiku pagaminti visas dovanas ir net pasinaudojau Rimos dukrytės Ugnės pasiūlyta atvirukų idėja.
Tik gaila, kad vis nerandu laiko papuošti namučius. Iš pradžių mąsčiau, kad padarysiu tai arčiau švenčių, o va jau visą savaitę kaip sirguliuoju, tad visos mintys tik kaip greičiau pasveikti ir įveikti mano užpuolusias bacilas:)
Nesijaudinkite, aš buvau apsilankiusi pas gydytoją, ji sakė, kad mano mylimas taškelis jaučiasi kuo puikiausiai, jis jau užaugo iki 6 cm, mačiau jo galvytę, kojytes ir rankytes, bei smarkiai plakančią širdutę, net ašarą nubraukiau.
Kai pagalvoju, tai tikras stebuklas, vienas žmogutis kito viduje:) O svarbiausia, kad visą tai gali patirti tik moteris, nei vienas vyras niekada nesužinos, ką reiškia nešioti savyje kitą gyvybę, ką reiškia liesti savo pilvuką ir žinoti, jog jame yra tavo vaikutis, tavo mylimas leliukas, kurį ne už ilgo galėsi liesti, supuoti, bučiuoti ir dainuoti lopšines:)
Oi, net apsiverkiau berašydama...matyt, hormonai šėlsta. Žinote, pastaruoju metu negaliu ramiai skaityti knygų arba žiūrėti filmus, nes apsiverkiu be priežasties...kažkas kažką švelniai apkabina, kažkas kažką priglaudė, romantiškai pabučiavo arba tiesiog palietė ir jau jaučiu, kaip mano skruostais rieda ašaros.
O šiuo metu man tai ypač aktualu, juk prieš Kalėdas rodo daugybę romantiškų filmų. Man rodos, Lietuvoje greit atsiras nauja upė, vien nuo mano ašarų:) Lukterkite...kas gi tai?
Oi, vyras paleido mano mėgstamiausią filmą "Atostogos", bėgų žiūrėti ir atsisveikinu su Jumis iki kito karto. Linksmų Jums švenčių:)
