Mūsų vyresnėlei buvo 4 metukai, kai nusprendėme, kad norime antro vaikelio. Bandėme ne vienerius metus, vis su pertraukomus nenaudojau kontraceptinių vaistų ir vis nieko.
Buvo ir ašarų, ir nusivylimo, barnių, bijojau, kad šeima neiširtų. Kaip ir pamiršome visa tai, kai atsikraustėme į kitą miestelį, nusipirkome sodo namą – savas kiemas, vaikų daug, bet mūsų vyresnėlei vis žaisti būdavo liūdna.
Negalėjau žiūrėti į ją verkiančią, sakydavau, reikia kažką daryti. Ir vėl tas bandymas be rezultatų ir taip tęsėsi 7 metus. Susiruošėme į Palangą, labai gražiai laiką leidome ir, kai tik ateidavo vakaras, man būdavo negera.
Galvojau, gal nuo saulės ar nuo karščio, net nesimaudžiau jūroje, o kai po 3 dienų grįžome namo ir nusipirkau nėštumo testą, parodė „teigiamą“, bet netikėjome su vyru. Kitą dieną užsiregistravau į polikliniką.
Ir ką jūs manot – aš jau 7 savaitės nėščia. Grįžę namo susėdome, pasakėme vyresnėlei, kad turiu pilvelyje leliuką. Ji, žinoma, labai apsidžiaugė, klausė, kas bus, pasakėme, kad dar neaišku, nes leliukas labai mažutis.
Negalėjau ramiai miegoti, darbe visos matė, kad man kažkas ne taip, bet niekam dar negalėjau sakyti. Gydytojai nustatė, kad kovo 18 dieną gimdysiu (tai buvo 2009 metais), bet artėjant iki tos dienos, jokių požymių nebuvo, kad turėčiau gimdyti.
{pic:1}
Ir taip praėjo 10 dienų. Paguldė į ligoninę, kurioje gulėjau 4 dienas. Ir kovo 29 dieną gimė graži, didelė – 3 kg ir 900 g mergaitė Adriana. Čia sesės sugalvotas vardas. Dabar vyresnėlei 9 metai, o mažoji tuoj švęs 1 gimtadienį.
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
