Pati blogiausia gimdyvė

Sveiki noriu papasakoti savo gimdymo istoriją. Su vyru negalėjome ilgai pastoti, jau kreipiausi pas ginekologę ji išrasė kažkokių tablečių, kurias turėjo išgerti vyras. Jis jas išgėre, bet.... jam nuo jų buvo negera, jį pykino, svaigo galva jau po pirmos tabletės. Daugiau jis jų negėrė. Nusprendėm viską palikt likimui. Laikas ėjo, su vyru (dar tuo metu draugu) ėmėm labai pyktis, jau galvojome sukti skirtingais keliais, draugiškai. Bet nesulaukiau vasario mėnėsinių, kadangi po intensyvaus bandymo pastoti, savo ciklą žinojau kaip tėve mūsų. Tą pačią dieną nubėgau nusipirkau gal tris neštumo testus. Parbėgus puoliau jį daryt ir ne po dviejų, ne po trijų minučių, o iš kart pasirodė ilgai lauktas atsakymas!!!!! Nežinojau ar čia vert ar čia juoktis, ašaros iš džiaugsmo riedėjo upeliu. Tuo momentu draugui negalėjau skambinti, nes jis buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio ieškojau draugių kurioms galėčiau išliet savo džiaugsmą. Parašiau draugei Eglei, kuri jau trejus metus gyveno vokietyjoje. Negėjau nusedėti vietoje, vis vaikščiojau, vis žiūrėjau į testą, nusprendžiau pasidaryti antrą, jis tik patvirtino ankstesnį. Laukiau nesulaukiau kada galesiu pasakyti draugui. Atėjus vakarui, nuslūgus mano emocijoms, džiaugsmingai ir ramiai telefonu ( tuo metu jis buvo komandiruotėje estijoje) pranešiau žinią būsimam tėveliui. Žinoma džiaugsmo buvo daug, tas toks naturalus nepatikėjimas, kad tai pagaliau įvyko. Jam grįžus po savaitės mūsų nesutarimai nugrimzdo, atsirado daug džiaugsmo ir pirma mintis mums atėjusi buvo, jog viskas šiam gyvenime vyksta ne bereikalo. Kad šis angeliukas ant dėbėsėlio laukė tinkamo momento. Nusprendėm kol daktarai nepatvirtino neštumo, niekam nesakyti. Šeimos gyditoja, patarė palaukti 8 savaitės po paskutiniųjų mėnėsinių ir tada registruotis echoskopavimui. Einant šeštai savitei nusprendem nuvažiuoti į Palangą pasivaikšcioti, kovo pirma savaite buvo kaip niekad šilta ir saulėta. Tik įėjus į gintaro muziejų pasijutau, kad kažkas netaip. Nubėgus į tualeta pamačiau kruvinas kelnaites... Išejau krypuodama ir su ašarom, draugas susirupunęs puolė klaust kas nutiko. Aš puoliau pro duris nieko nesakydama, jis iš paskos. Lauke pradejau rėkt jog kraujuoju, kad skambintu bet kam kas galėtu mus nuvežt į klaipėdos gimdymo namus(tuo metu abu neturėjome teisių). Mintys šokinėjo, ašaros byrėjo. Protingiausia buvo sėsti į taksi, nei laukt kol kažkas atvažiuos iš klaipedos ir į ją parveš. Suradus taksi, taksistui tiesiog išrėkiau, kad vežtu i klaipedos GN. Matyt pamates mane ir issigandusį draugą suprato rimtumą. Klaipėdoje buvau po 10-ties minučių. Priimamajame pildydamos dokumentus sesutės jau mane ramino, jog bus kaip bus, bet mažai tikimybes, nenusimink, esi jauna ir pan. Sulaukiau gydytojos. Jos atsakymas privertė širdį vėl plakti. Žirniukui viskas gerai. Buvome labai laimingi. Žinoma visi sužinojo naujienas... Neštumas buvo lengvas, bėgant savaitėms augo svoris, pilvelis jau trešią mėnėsį matėsi. Dirbau aktyviai, o ir nusprendėmė susituokti, tad vestuvių planavimu nuo a iki z užsiemiau pati. Budama 7-tą mėnėsį neščia atšokome nuostabias vestuves. Laikas ėjo greit, bet tuo pat metu atrodė, kad dar visa amžinybė iki didžiosios dienos. Terminas buvo spalio 27dieną. Jam atėjus, po apžiūros nusprende, kad jei iki 11.04 neprasidės gimdymas, tą dieną atvažiuot jau su daigtais. Kadangi vyras nespėjo išsilaikyti teisių, tai už mano nuvežimą i gimdymo namus buvo "atsakingi" šalia gyvenantys draugai Andrius ir Viktorija. 11.01 penkatdienio vakarą juos pasikvetėme į svečius. Jiems tik įėjus man labai sukietėjo pilvas, kazkokie keisti, neįprasti skausmai aplankė. Sedėjom, plemėjom,vyai gurkšnojo alų. O aš neįprastai sėdėjau kampe ir beveik tylėjau, tik staiga pašokau su keista šypsena veide ir vyrams pasakiau, kad tikriausiai ryt teks važiuoti. Geranoriškai pasijuokėm iš manęs, kad niekada taip ir nepagimdysiu, anksti baigėm vakarą. Pabudau 5ryto nuo keisto maudimo. Nuėjau iškart po šiltu dušu, jis man padėdavo apmalšint nugaros skausmus, nes priaugus 23kg dažnai ją skaudėdavo. Bet šį karta man nepadėjo. Nuėjau žadinti vyrą. Jis pašoko iš lovos ir nepatikėjęs, kad jau, vėl atsigulė toliau parpt. Pagaliau pažadinus ir įtikinus, kad jau važiuojam, paskambinom draugui, kad atvaziuotu. Jau 6.30 buvome gimdymo namų priimamajame. 7 ryte užfiksuotas atvykimas su 3 cm atsivėrimu. Liko tik laukt. 8 val pasikeite pamainos. Atėjus akušerei, įspūdžio nepadarė (labai gaila, kad nepamenu pavardės). Ėjo laikas ir kažkur 12 val prasidejo "vakarėlis". Paguldė, prijungė toniukus skaičiuoti. Prasidejo skausmai tokie, kad atrodė net galvot nebegaliu, įsikibdavau į lovą ir rėkdavau. Vyras bandė siūlyt pagalbą, bet liepiau akyse nesirodyti. Pasikviečiau akušere, epidūros MALDAVAU. Ji šmaikščiu veidu - A jau. Nu gulk ant nugaros, pažiūrėsim kiek cm. O buvo dar tik 5!!!! Leidus enesteziologui pagaliau gavau epidura. Atgavau veido spalva, jau jaučiausi išsekus. 15 val jau buvo 9cm, mane pasodino stačiai, kojas prie saves ir prieš išeinant paskė, kad pašaukti kada labai kakot norėsiu. Tas kakot jau man nepatiko. Kadangi gimdžiau pirmą kartą (ir labai gailiuosi, kad nelankiau jokių kursų), kada tas labai kakot yra tikrasis nežinojau, tai kaskart kada atrodo jau jau ir liepdavau vyrui kviest, taip jai teko vaikščioti gal 4-5 kartus. Tas jai nelabai patiko. Kažkur 15:45 jau nusprendėm pradėti. Ji man : -nu tik jausi saremį įkvėpk ir stumk. Vis man nepavykdavo, tai kojas glaudžiau tai iki galo nestumiau. Akušerė jau pradėjo nervuotis. Vyras šalia laiko mano ranką. Sulaukus kito sarėmio vėl kažkas negerai, akušerė tik šaukė KAKOK KAKOK, KA NEMOKI KAKOT, PARODYK KAIP MOKI KAKOT!!!!!! Bet mano kojos, užpakalis sukietėjęs kaip akmuo. Po trečio nevykusio stumimo, vaiko širdutės tonai ėmė rėtėti, aš išssigandus akušerei sakau, kad neina, kad apatinė dalis lyg akmuo, kad esu atpalaidavus kūna( pradėjau sau per kojas lengvai trinktelt, kad jai parodyt). Nepatenkintu veidu išėjo pasikviesti kitos akušerės. Vyras už vienos, atėjusi akušerė už kitos kojos ir sulaukus sarėmio liepe stumt. mano stumimo metu akušerė nesustodama šaukė: KAKOK KAKOK KAKOK. O viskas vyko labai lėtai. Dar labiau surėtėjus toniukams akušerė pradėjo šaukt, kad žudau vaika, išvadino mažvaike ir kad jei nestumsiu kaip reikia vaikas uždus (prieš prasidedant gimdymui nepapasakojo, kaip teisingai reikėtu elgtis gimdant). Tuo metu galvojau jai gerai trinktelčiau. Pradėjau panikuoti. Kirpo. Po kelių sekundžių 16.11 gimė sūnus Gabrielius 3550 g ir 53cm. Tik pajutau, kad pagimžiau puoliau isteriškai, balsu verkti. Manęs paklausė ar noriu vaiko ant krutinės, bet tiek verkiau ir nenorėjau. Akušerė naujam iškeptam tečiui liepė eit amžint mūsų pirmagimį. Manęs dar laukė siuvimas. Kol sūnelį pasvėrė, pamatavo nurimau. Padėjus vaikutį man ant krūtinės dar labiau nurimau. Baigus darbą akušere atsisveikindama tarė DAR TOKIOS BLOGOS GIMDYVĖS GYVENIME NETURĖJAU. Tiek buvau išsekus ir nuvargus, kad tuo metu nerūpėjo, ką ji sako. Nuvykus į pogimdyvinį, pirmas klausymas buvo ar galiu eit po dušu, nors pastovėt negalėjau. Netekau labai daug kraujo, galva svaigo nors truputį atsisėdus. Po poros valandų liepė vaikščioti, kad greičiau viskas pasišsalintu. Atsistojimas man buvo lyg didžiausias žygdarbis. Verkiau visą laiką. Nuo palatos iki tualeto buvo netori, bet net iki jos nedaėjus ėmė svaigt galva, gerai, kad vyras sugalvojo eit pažiūrėt kaip aš, tai spėjo sugriebt. Atbėgus seselėms pusiau apalpusią mane vėl paguldė. Mano būsena buvo tokia, kad net negalėjau vaiko normalei nulaikyt. O tuo metu mano vyras išgyveno labai daug pirmų kartų. AŠ JUO BEGALO DIDŽIUOJUOS. Jis kruopščiai mokinosi kaip reikia elgtis su mažyliu, rūpinosi manim. Vedžiojo, kėlė iš ir į lovą, keitė kruvinas pogimdyvines sauskelnes, apvalinėjo, vedė į dušą ir padėdavo apsipraust. Pirmojo tuštinimosi laaabai bijojau, po gimdymo tiek sisiojau, tiek kakojau atsistojus ir su ašarom. Pirmąją para net nesudėjau akių, nes tik užsimerkus matydavau gimdymo akimirkas, o ir skausmas intensyvėjo. Buvau pasimetusi jausmuose. Ir džiaugsmas ir skausmas, ir palaima matydama savo kūdikį ir ašaros dėl begalinio fizinio skausmo. Dar už sienos atvykus katik iškeptai mamytei, per popierinę sieną girdėjosi, kad kalbedama telefonu giriasi, jog galėtu eit i šokius. Antra para buvo šiek tiek lengvesnė emociškai, bet iš lovos pakilt dar nelabai galėjau nors daktarai ir liepė. Šaunuolis vyras be miego beveik tris paras mumis rūpinosi besąligiškai. Po 24 valandų, sulaukus leidimo galėjome važiuoti namo. Eiti galėjau tik vėžlio žingsneliais, mašinoj gulėjau, o laiptais lipau šonu. Visur gerai, bet namuose geriausia. Vyras skubei paklojo lovą, mane perrenges pagulde. Visą laiką verkiau, nes skausmas buvo siaubingas, o ir be to, graužė širdį, kad negaliu pasirūpinti sūneliu. Vyras sukosi kaip vijurkas, nors akys išdavė begalinį nuovargį. Mane tik paguldęs, perenge, pervystė sunytį paguldė šalia manęs, bėgo kažką pagaminti, aptvarkyt daigtus iš po ligonines. Buvo dar viena diena begalinių skausmų ir nemigos. Kitą diena kruvinom ašarom skambinau savo šeimos daktarei, kad nebegaliu tverti skausmo ir negaliu net pajudėt. Liepė nusipirkt žvakučių, kurios tikrai padėjo apmalšinti skausma ir pagaliau galėjau pamiegoti. Kitą dieną atėjus daktarei apžiūrėti mažylį ir užpildyti knygutę, paėmė kraują tyrimui atlikti. Atsakymas - mažakraujystė. Savaitė laiko kiekvieną naktį sapnavau gimdyma, savaitė laiko nejaučiau palaimos tapus mama tik po trijų- keturių savaicių galėjau normaliai vaiksčioti ir naudotis tualetu. O galiausiai kai reikėjo apsilankyti pas ginekologe profilaktiskai, antsisėdus ant "lektuvo" verkiau. Dabar mano sūneliui metukai, bet tą dieną prieš metus, atsimenu lyg ji būtų buvus vakar. Labai norim antro vaikučio, norečiau mažo amžiaus skirtimo, bet po tokių kančių ne tik bijau profilaktišku apsilankymu pas ginekolege, bet ir apie gimdymą negaliu net pagalvoti, kūnas nueina pagaugais, drebulys.... o aš žinau, kad dar ten viršui vienas angeliukas laukia to tinkamo laiko....