Pašnekesiai su vaikučiu pilve

Kas vakarą dainuoti lopšinę. Garsiai skaityti "Mikės Pūkuotuko" knygą. Ir visa tai tada, kai vaikutis dar mamos pilvelyje. Paklausykime nuomonių "už" ir "prieš".

Iš "Mamyčių forumo" pokalbių:

Mano vyras tai retai kada ranką ant pilvo uždeda. Jei aš pati nepaimsiu jo rankos ir neuždėsiu, tai jis pats to nepadarys. O kad kalbėtų su vaikučiu pilvelyje, nė karto nebuvo. Aš viena su savo mažyliu bendrauju.

***

Mums dar tik 8 savaitės, bet jau abu glostom mūsų stebukliuką, kalbinam jį.

***

Mano vyras vakarais žaidžia su mažiuku. Aš atsigulu ant šono, mažylis pradeda spardytis, o vyras ji kutena. Kas juokingiausia - kad mažyliui tie kutenimai patinka ir pats kiša kojeles.

***

Mano vyras tai kiekvieną dieną kalbasi su mergyte, prieina prie pilvuko, prideda ausytę ir klausosi. Kartais, jei staigiai nusisuku, tai net supyksta, kad neleidžiu bendrauti.  

***

Mums jau 30 savaičių, aš stengiuosi kalbėti su savo sūneliu pilvelyje, nors keistai jaučiuosi.

***

Net pavydžiu jums visoms, kad jūsų vyrai džiaugiasi ir kalba su pilveliais, o aš tik viena galiu pasidžiaugti savo augančiu pilvuku...

***

Maniškis nekantrauja, kada grįš iš užsienio ir galės glostyt ir kalbint pilvuką.

***

Mano stebuklėliui 16 savaitėlių pilvelyje, ir aš jau kalbu. Tiesiog, kai guliu ir ilsiuosi, tada pakalbinu, paglostau, paklausiu, kaip sekasi. Vakarais palinkiu labos nakties, ryte pasisveikinu. O kai tėtukas parašo, kad ką nors perduočiau mažyliui, visada pasakau, kad tėtukas jo pasiilgo (mat jis dabar toli nuo mūsų).. Žodžiu, randu ką pasakyt ir man tai patinka. Kai pasidaro liūdna, prisimenu, kad esu ne viena ir pasiguodžiu pilveliui.

***

Smagu, kad jūsų vyrai šnekasi su pilveliu, o maniškis vis dar negali atsitokėti, kad pas mane pilvelyje yra mūsų mažylis ir labai bijo mažylio judesius pajusti. Kartais, kai užsimiršęs uždeda ranką ant pilvuko ir mažylis jam spiria, greit atšoka. Mes jau į 7 mėnesiuką einame, o vyrui baimė nedingsta...  

Aš kai dar nebuvau pagimdžius (prieš mėnesį), tada atrodė nesąmonė kažkokia šnekėtis su pilvu, bet vėliau įpratau, nes juk vis vien tu žinai, kad kalbiesi ne su pačiu pilvu, o jame esančiu kūdikėliu. Aš tai jam paleisdavau muzikos kokios ramios arba kažką sakydavau, pasakodavau, dar pati lopšines dainuodavau, kai naktį miegot neduodavo. Ir šiaip buvo visai smagu kalbėtis.

***

Mums 17 sav., kalbuosi su savo leliuku, iš pradžių keista buvo, bet dabar taip lengva ir ramu pasidaro.

***

Būdama nėščia labai dažnai klausydavau „Neo“ „Baladę vaikams“, o jau gimęs vos  išgirdęs tą dainelę, nurimsta.

***

Mums 20 savaičių, kai spardosi, tai vis prašau, kad dar kartelį pasisveikintų su mamyte. Lopšinių ar linksmų vaikiškų dainelių padainuoju.

 ***

Vien tik mamos balsas gali nuraminti vaikelį, o jei mama lopšinę dainuoja, tai išvis.

***

Aš vieną lopšinę nuolat dainuodavau, vyras net sakydavo: „ko čia tą pačią dainuoji?“. Kai gimė mažutis, aš jam iš karto ją uždainavau ir jis labai greitai nurimo. Va tada vyrui ir sakau: „Matai, kam aš ją dainavau“.

***

Mes kai važiuodavome per tuos kalnelius („gulinčius policininkus“), tai mano mama sakydavo: „Na, laikykis, anūkėli“.

***

Mano vyras ir kartais priėjęs sako: „Na, pūkuočiuk, ką veiki? Ko nešneki nieko?“. Man tai labai juokinga atrodo.

***

Aš kažkaip keistai jaučiuosi, kai šneku su pilvuku, todėl nelabai to praktikuoju. Tik kai spardosi, vis pabaksnoju į tą vietą. Jis atgal spiria... Tikriausiai jaučia, kad su juo žaidžiu.

O kokia Tavo patirtis? Ar bendravai su savo mažyliu pilvuke? O tavo antra pusė?