Paslapčiuko dienoraštis: Diedukui

Nėštumo kalendoriai, liniuotės man sako ruošk sauskelnes – leliukas  jau pakeliui. Bet man atrodo, kad pakeliui jis buvo visus 9 mėnesius, dabar tiesiog renkasi datą. O kas mums, tėveliams, belieka? Tik laukti. Ir laukiame. Aš labai noriu parašyti dar bent du blogus. Vieną jau pradėjau. Jį skirti noriu kažkuria prasme savo tėčiui.  Kažkaip taip gavosi, kad paskutiniuose tekstuose vis apie jį užsimenu. Yra šeimų, kurios gyvendamos po vienu stogu kalbasi Facebook‘o komentaruose, ten jiems net ideali erdvė pasisveikinti su gimtadieniais. Aš atseit būsiu originalesnė ir pasirinksiu Mamyčių klubo, Paslapčiuko dienoraščio blogų erdvę.

Taigi nuo pradžių, kodėl ir apie ką aš čia...

Turiu gi aš  tokį šaunų tėtį. Nežinau, kuo jis geresnis už tavąjį, bet saviškį šį kartą vadinu šauniu už  proto aštrumą, ir gebėjimus: įgimtus – tobula absoliuti klausa, mokėjimas groti bet kokiu instrumentu, bet kokį kūrinį vien jį išgirdus, ir lavinamus – inžinieriaus specialybės, kursų, pomėgių, ilgo darbo metų patirties  įtakotus – medinių (pagrinde) „daikčiukų“  kūrimas.

Muzika, kartais tėtis mus pradžiugina. O kaip su „daikčiukais“?  Pamatytumėte kokius darbelius galėtų padaryti... Bet pažadukas. Pirmą kartą pažadėjo Markui 4  mėn. sukakties proga padaryti žaisliuką. Paskui siunčiau pavyzdžius lentynėlių, žaisliukų – galėčiau... bet dar nei vienas darbelis per 4 metus Markučiui nepadarytas ir nepadovanotas.  Skaičiuojame paskutines Paslapčiuko akimirkas pilvukyje. Tėti, būtų nerealiausia dovana jei pagaliau imtum ir pagamintum kažką – mažajam į kraitelį, dičkiui – lavinančio.

Aš pasirodysiu čia MK, bus didesnė parodėlė nei technologijų olimpiadose, parodose ir mugėse dalyvaujantys „tavo“ darbeliai.

Ir aš, ir anūkėliai labiausiai apsidžiaugtume TAVO pagaminta dovanėle. Apie tai rašau viešai, nes tikiuosi, kad visos mamytės komentaruose kažkaip gražiai paskatinsite mano tėtį neieškoti priežasčių, kodėl negali pagaminti, o įkvėptume  jį savo rankų darbo šilumą sudėti į paprastą medžio gabalėlį ir nustebinti ko gero visą pasaulį. O taip – būtų nerealus stebuklas.ir kadangi tai Paslapčiuko dienoraštis, tai žinok, kad jis man sakė, kad perduočiau tau, kad tikrai ilabai labai norėtų tokio dieduko dėmesio ir dieduko pastangų, dieduko noro.

Tėti? Tu gali  :)

mamytės?

xxx

Na o kitą, gal net paskutinį savo blogą norėsiu skirti savo mažyliui. Mažyliui jaukiai įsikūrusiam, švelniai siūbuojančiam, kantriam ir išdykusiam, tam mažam - dideliam stebuklėliui, ko gero nemažiau besijaudinančiam ir išsigandusiam, kankinam paslaptingos nežinios: kokia  šeima jo laukia, kokios rankos apkabins, kaip švelniai glaus ir kaip atrodo tas pasaulis, kurį jis netrukus išvys... ir kokios mano beveik paskutinės mintys, galvojant apie mūsų susitikimą.