Gražus laukimo periodas, dailiai apvalėjantis pilvukas, pirmieji judesiai ir tas neapasakomas noras pamatyti jį, savo kūdikėlį.
Prieš 12 metų laukiausi pirmagimio, nėštumas buvo sunkus, nuolat gulėdavau ligoninėj. Puikiai pamenu tą dieną, sklandė pakili nuotaika, namai kvepėjo kepamais pyragais, juk ruošėmis Didžiosiomis metų šventėms.
Naktį pasijutau keistai, pasirodo, nubėgo vandenys, nėštumui 36 savaitės. Mane išvežė į Kauno klinikas. Paguldė į gimdyklą, kadangi priešlaikinis gimdymas, suleido vaistus kūdikio plaučiukams brandinti.
Iki 11val. ryto nevyko jokia gimdymo veikla, o ir aš nejutau skausmo, gydytojai nusprendė kelti mane į skyrių, vakare suleisti dar vaistų plaučiukams brandinti, o jei iki ryto neužeis sąrėmiai, skatinti gimdymą, kadangi vaisius buvo be vandenų - ilgai laukti nebuvo kada.
Ir vos tik tik mane perkėlė į skyrių, prasidėjo sąrėmiai, perkėlė atgal į gimdyklą. Šeštą vakaro man gimė sūnus, nors ir neišnešiotas, bet palyginus didutis - 2 kg 750 g.
Iš pažiūros sveikas ir atrodė, kad viskas bus gerai, juk didelė laimė sulaukti sūnaus ir Kūčių vakarą. Išaušo Kalėdų rytas, glaudžiu savo kūdikį prie krūtinės, rieda džiaugsmo ašaros.
Man seselė sūnų atnešdavo pamaitinti, o paskui guldydavo į inkubatorių vaikų palatoje, kai atėjo metas maitinti, sūnelis neėmė krūties, pasirodo, buvo pakilusi temperatūra ,todėl vėl gulėjo inkubatoriuje.
Vakare, kai nurimo lankytojų šurmulys, eidama koridoriumi pamačiau skubančią gydytoją, nešiną kūdikiu su deguonies kauke, be žodžių supratau, kad tai mano sūnus, jį nešė į renimaciją. Būklė kritinė, pūlingas meningitas, nežinomybė, gydytojas nežadėjo nieko gero. Per kelias dienas svoris nukrito iki 1 kg 600 g.
Mus pasikvietė vyriausia gydytoja ir pasiūlė pakrikštyti sūnų, netgi pasakė, jei nėra kam, ji gali pabūti krikštamote, nedelsiant pakrikštinome sūnų, mano sesuo su vyru tapo krikštatėviais, suteikėme Adomo krikšto vardą.
.
Po trijų dienų įvyko stebuklas - būklė stabilizavosi. Dar praėjus kelioms dienoms mus iškėlė į skyrių, dar porą savaičių sūnus gulėjo inkubatoriuje vaikų palatoje, nuolat stebimas seselės, bet jau leisdavo ir ant rankų paimti, deja, jau buvo praradęs čiulpimo refleksą, neėmė krūties, tad teko pienuką nusitraukinėti.
Kai dar buvo reanimacijoje, jį maitindavo tiesiai į skranduką, o aš nešiojau pienelį ne tik savo vaikučiui, bet ir kitiems - jo turėjau nemažai, duodavau kam tik reikia, net būvau sulaukus pasiūlymų parduoti.
Mano mažyliui per tą laiką teko nemažai iškęsti skausmo, nuolatinio badymo, buvo plaučių uždegimas, kovojome dėl kiekvieno priaugto gramo, taip pat rinkosi vandenys - kai tik pagalvoju, kiek turėjo iškęsti nekaltas kūdikis, kaupiasi ašaros.
Pavasarėjant mus išleido namo. Nors dar kamavo ligos, greitai prisivijome bendraamžius, kai važiuodavome pasirodyti į klinikas, nesitikėjo gydytojai, kad vaikas nesiskirs nuo bendraamžių.
IR VISKAS NUBLANKSTA PRIEŠ TAI, KAI PAGALVOJU, KAD SŪNUS GALĖJO LIKTI INVALIDAS ARBA DAR BAISIAU - GALĖJOM JO NETEKTI. ŽINOMA, JIS JAUTRESNIS, SUNKENIO BŪDO, BET JIS - MANO SŪNUS.
Alanas su tėčiu, kurį labai myli.
Nuo MK: Ačiū, aidar, už nuoširdumą. Nuostabus sūnus. Jūs - šaunuoliai.
laurora