Ir vėl sveikinuosi su Jumis, mielos MK skaitytojos! Praeitą kartą rašiau apie tai, kaip nėštumo metu įsitraukiau į naująjį hobį - žvejybą. O dabar nusprendžiau tiesiog pasidalinti vienu smagiu prisiminimu iš mano "pilvotų" dienelių.
Vieną gražią saulėtą rytą nutarėm su vyru nuvažiuoti su palapine prie Asvejos ežero. Turime ten slaptą kampelį, kur ramu, gražu, (tik kartais narai netikėtai išlipa iš vandens... kas mane nemenkai išgasdino pirmą kartą), galima pailsėti nuo miesto šurmulio ir žmonių (kas dirba aptarnavimo sferoj - mane supras :) )
Taigi, susikrovėm visus daiktus ir nuvažiavom. Kurtis naujoje vietoje man be galo patinka. Pilvukas buvo dar nedidelis, tad netrukdė man ir palapinėj paklot, ir aplinką sutvarkyt. Bet kiekvieną kartą taip graudu žiūrėt, kaip žmonės nesirūpina gamta... Neišsiveža savo šiukšlių, palieka purviną laužavietę, sudaužytus butelius... Todėl mes visada prisirenkam didelių šiukšlių maišų, kad ne tik savo purvą išsivežt, bet ir apskritai - palikti TVARKINGĄ vietą. Kad vėliau nereikėtų kokiai nėštukei susilenkus pusvalandį tvarkyti pievelę.
Bet nukrypau...
Atėjo vakaras. Vyras išėjo gaudyti vėžių :) Dienos metu mes jiems buvome palikę kvepiančios mėsytės, tad vakare tereikėjo susirinkti derlių :) Vyrui ant galvos šviečia žibintuvėlis, įbridęs į vandenį iki šlaunų, kad viršutinė kūno dalis nesušaltų - megztinis ilgom rankovėm, o rankoj - vėžių gaudyklė - tiksliau - drugelių :)))))) Vaizdelis vertas milijono, gaila nenufotografavau savo vėžiautojo :)
O aš likau sėdėti prie laužo. Ne veltui sako, kad į degančią ugnį galima žiūrėti amžinai!!! Laiko nebejauti - gal praejo minutės, gal pusvalandis... Sedėjau prie laužo, kaip pabučiuota! (tik nutįsusios seilės betruko iki pilno vaizdo :) Mintyse kalbėjausi.. nors ne - tylėjau - su savo mažiuku, o jis, suprasdamas mano būseną - pritariamai spyrė į šoną :) Mums buvo gera...
Ir staiga išgirdau sau už nugaros - kažkas yra krūmuose! Ar išsigandau? Nea, nes laužas mane "nukenksmino" :) Tingėjau ir išsigąsti, tingėjau judėti, tingėjau tingėti. Prie laužo buvo taip šilta, gera, ir uodai nekandžiojo :) O iš krūmų žybėjo dvi akys. Tada pasirodė galva, o už jos - ir visas žvėrys! Nuostabi jauna katytė. Kadangi manęs ji ne kiek neišsigando, supratau, kad naminė. Tik gal, pasiklydo. Ar tyčia atėjo į laužo šviesą. Ir kadangi ji suprato, kad jai prieš akis sėdi tingėjimo karalienė, kuri nepasistengė net pakelt sėdynės, kad pavaišintų svečią, katytė atsargiai prisiartino prie manęs, pasitrynė į kojas ir leido suprast, kad ji jau pasiruošusi būti paimta ant rankų.
Dabar vėl nukrypsiu. Apie mano ir kačių santykius. Nuo vaikystės augau tik su šunimis. Kačių - nepažinojau. Taip, jų buvo daugiabučio kiemuose, taip, juokaudavom apie kates ir čeburekus. Taip, yra nuomonė, kad katės ne tokios ištikomos, kaip šunys. Daug faktorių lėmė mano šaltą požiūrį į kates. Todėl niekad nejutau poreikio jų paglostyt ir pan... Antra, dar universitete medicinos fakultete mus prifarširavo informacija apie toksiplazmozes, askarides ir kitokias baisybes, kurias perneša katės (ir ne tik jos).
Taigi, visą tą laiką, per kurį katytė trynėsi į mano kojas, manyje vyko konsiliumas. Mediko - šunų mylėtojo ir romantiškai nusiteikusios nėštukės. Atspėkit, kas nugalėjo :) Pajutau begalinį norą (pirmą kartą gyvenime) paimt katytę ant rankų, paglostyt, kad ji pajustų tą vidinę ramybę, kurią jutau aš, sėdėdama prie laužo. Katytė patogiai įsitaisė man ant kelių, mano pilvukas pajuto sklindančią šilumą.
Ir maža to, kad aš vis dėlto nugalėjau save ir susidraugavau su katyte, Dievulėlis mane dar nustebino! Manyje sujudėjo sūnelis. Ir tada aš pajutau, kad ir katytės pilvuke kažkas juda!!! Mane tai taip pribloškė... sėdėjau ne tik apšalus nuo tokių sutapimų, bet tiesiog.. negaliu aprašyti visų savo jausmų! Nemoku to apsakyti.. Meilė, begalinė meilė visiems ir viskam...
Taip mes sėdėjom ilgai... Išgirdau grįžtantį vyrą. Su megztiniu, žibintuvėliu ir drugelių gaudykle. Tai mane nuleido ant žemės. Nors ne, dar ne tai... Išbridęs iš vandens jis pamatė laužo šviesoje, kad aš ne viena. Ir tada aš išgirdau viską, ką kalbėjo konsiliume šunų mylėtojas - medikas. Apie toksoplazmozę, askaridas, neplautas rankas, kad mes ne namuose, o gamtoj, ir "ką tu sau galvoji..."...Vat taiiiip....... Atsisveikinau su savo besilaukiančia drauge, palinkėjau geros sveikatėlės, lengvo gimdymo, ramių naktų ir pan.. griebiau muilo gabaliuką ir nuėjau prie vandens plauti rankų...
Štai taip man nutiko... Myliu tik tą katytę. O už mėnesio - pusantro laukiame šeimoje pagausėjimo - turėsime šuniuką haskiuką :))))))))
P.S. turiu dar porą istorijų papasakot... Nes nėštumas - toks laikotarpis, kuomet į paprastus dalykus mokėjau pažvelgti kitaip... Gal pavyks tai aprašyti taip, kad ir jus pajustumėt tas stebuklingas akimirkas :)
P.P.S. prisipažinsiu, nuotraukos ne iš to karto, bet apie jas - tiksliau, tą fotosesiją - kitame pasakojime :) Nes šios nuotraukos man irgi svarbios :)
Konkursas nėštutėms Mano vasaros nuotykis
Dalyvauk ir Tu. Prizas vertas pastangų:
Didysis PRIZAS: Valgo miega ir kakoja
Huggies Newborn sauskelnės su biomedvilne!
laurora