Gimdžiau beveik prieš metus, balandžio 2 dieną, o atrodo, kad žymiai daugiau laiko prabėgo. Ir tikrai gimdymą prisimenu ne kaip didžiausią siaubą ar baimę, o kaip labai lauktos savo mažylės atėjimą.
Dukrytė buvo planuota ir labai laukta. Nėštumas buvo pakankamai normalus, nors pirmi keturi mėnesiai buvo sunkūs: stiprus pykinimas, visiškas apetito nebuvimas, vėmimai kelis kartus per dieną. Iš namų neišeidavau be maišiukų. Labai laukiau, kada pradės augti pilvukas, kada jau matysis. Ilgai teko laukt ir gal tik 6 mėn. Sulaukiau.
Visą nėštumo laikotarpį nebijojau gimdymo, o gal tik bandžiau save nuteikt, kad nebijau. Visi, kas klausdavo, sakydavau, kad nebijau ir kad noriu pati pagimdyti, o ne kad atliktų Cezario pjūvį. Gal tos didelės baimės nebuvo, todėl kad pati studijavau mediciną ir per praktiką teko stebėti gimdymus.
Taigi, jau įsivaizdavau, kaip ten viskas vyksta, kaip leliukai gimsta, ir tai nesukėlė baimės. Tik buvo įdomu, koks ten skausmas, tie sąrėmiai, nes moterys labai skirtingai juos priima. Žinojau, kad pati skausmo nebijau ir tikrai ištversiu, koks jis bebūtų.
Artėjant kūdikėlio gimimui paklausiau savo daktaro, kokio maždaug svorio leliukas gali gimt, ir sužinojau, kad bus ne iš mažųjų, prognozavo 4400 g. Gal tas ir labiausiai gąsdino, kaip reiks tokį mažylį pagimdyti, kad tikrai kirps tarpvietę. O mama sakydavo, kad visa suplyšiu. Bet aš neleidau sau pasiduot baimei ir sau kartojau, kad viskas bus gerai.
Labai norėjau, kad gimdyme dalyvautų vyras. Norėjosi, kad kažkas iš savų būtų šalia ir palaikytų už rankos. Taigi vyras palydėjo į gimdyklą ir visą gimdymą buvo šalia. Kūdikėlio atėjimas buvo pakankamai komplikuotas, iš pradžių daktarai nusprendė daryt Cezario pjūvį, nes nebuvo prasidėjusi gimdymo veikla, takai buvo visai nepasiruošę.
Turbūt džiaugiausi, kad neteks gimdyt pačiai, tačiau atėjus paskirtai datai prasidėjo sąrėmiai, atlikus apžiūrą gydytojas pasakė, kad gimdymo kaklelis prasivėręs 3 cm ir leido pasirinkt, ar operaciją, ar gimdyti pačiai.
Žinoma, pasirinkau gimdyti pati. Į gimdyklą nuvežė apie 9 val., o dukrytė Urtė Marija gimė 16 val. 50 min. 4420 gramų. Teko pasikankinti, bet vyras visą laiką buvo šalia: laikė už rankos, masažavo nugarą sąrėmiu metu, drėkino veidą, lūpas, nes gimdymo metu neleido daktaras gert (o taip baisiai troškino), nes bet kurią minutę galėjo operuot.
{pic:1}
Labai dėkinga esu savo vyrui už būvimą šalia ir palaikymą.
Mama Ieva (ievuttyte)
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
