Kojos apmuturiuotos dryžuotomis vilnos kojinėmis vis tiek šąla, o virš galvos nepaliaujamai bėga barškėdami lietaus lašai žemyn – stoglangiu, ne jausmingu veidu. Įvairiaspalviai astrai kiaurai permirkę linksta prie žolės ir nebyliai prašosi parnešami į puokštę ant valgomojo stalo. Vieni linksta, kiti, teka, treti virpina, man irgi norisi skleistis. Banaliai, bet jaukiai. Skleistis apie meilę.
Kai mažiukas Ežytis glaustėsi mano glėbyje atrodė viską pasėmiau, viską išliejau. Jam vienam – mažam savo šiltam kamuolėliui. Brolis, sesė? Apie tai negalėjau net pagalvoti. Nepasidalinsiu savęs, neužteks manęs, net nenoriu dalinti...
O ar reikia?
Pilvukyje jaukiai užsimezgusi nauja gyvybė. Paslapčiukas man, mums, mūsų jau ūgtelėjusiam Ežyčiui.
-Mūsų leliuk aš taip tave myliu,- sako brolis ir suskuba keltis iš lovos.
Jei verks ar mylėsi? Jis bus mažiukas, nežais, ar mylėsi? Jis norės tavo mamytės, ar mylėsi? Mylės. Jam nekyla dalybos klausimas. Jis myli mamą, mylį tėtį, myli savo leliuką (degu voveriuką Mėtą), myli mūsų leliuką (Paslapčiuką), myli senelius, draugus, o kur dar visi žaisliukai – mylimukai...
Mažai ką prisimenu iš savo mokyklinio suolo, iš svarbių pamokų turinio, konspektų egzaminams, bet aiškiai atsimenu Tikybos mokytojos mintį. Neprisimenu, kokia tai buvo pamokos tema ar situacija, tiesiog susikaupiau ties jos žodžiais: „Tik tada, kai negali pasakyti už ką ir kodėl, tik tuomet yra TIKRA meilė“.
Aš niekada nesvarsčiau už ką taip įsimylėjau savo sūnelį. Aš nežinau už ką myliu savo dar nepažintą Paslapčiuką. Jis mane jaudina savo krebždėjimu, prajuokina sukeldamas pilvo bangas, bet meilė laukta ir kartu netikėta, staiga, o kartu ir taip palengva ėmė ir apsigyveno mano širdyje. Nebežinau ar ji dviguba, o gal net triguba, ar keturguba, nes mano meilė neprasideda ir nesibaigia vienam, tiesiog ji yra. Yra vientisa ir neskaidoma, nepadalinama, nei po lygiai, nei kitokiomis proporcijomis. Nežinau kodėl ir už ką ji skirta, tiesiog laisvai ima ir skleidžiasi tiems, kuriuos myliu, leisdama kiekvienam pasiimti iš manęs kiekvienam jos tiek, kiek reikia.
Stebuklas. Ji semiama vis tiek niekada nesibaigia...
Foto autorius: http://www.vaikis.info/lt/vaiku-fotostudija-kaune
jaldija