Vakar gavau auksinę dovaną – klevo lapą rudens kalvėje nukaltą. Mažylis apsidžiaugė radęs pakeliui į darželį. Su spindesiu akyse man padovanojo. Ir minutę tyliai pasidžiaugęs pridūrė:
- Kai ateisi pasiimti, atnešk ir man tokią dovaną.
Dosnus ruduo stebuklingomis dovanomis. Vietoj žydinčių gėlių valgomojo stalą jau kurį laiką puošia šalia kvepiančios žvakės besiridinėjantys giliukai, kaštonai. Paliksime vietos ir pasipuošusiems lapams. Auksinės dovanos – kurios nieko nekainuoja. Na nebent vieną kitą atsostogų akimirką – sustojimui, pritūpimui, aptarimui, pasidžiaugimui.
Taip taip, man - mums jau prasidėjo atostogos, išdidžiai vadinamos motinystės atostogomis. 30 gražių savaičių pralėkė su pavasario vėjeliu, vasaros saule ir rudens šaltuko pakedenimais. Su gražios žinios pasidalijimu artimųjų tarpe, su nekantrumu žinoti kaip auga, su sodriais spyriais, su jaukiais pilvuko bangavimais, su pirmaisiais bandymais nusiteikti dvigubai motinystei, su tauria paslaptimi.
Kas dar nepadaryta?
Neatsidžiaugta
Neatsibosta
Nepradėtas ruošti kraitelis
Neatsibosta ir
Neatsidžiaugta... ir vis dar
Neatskleista Paslaptis
Foto autorius - TIGRA studija http://www.vaikis.info/lt/vaiku-fotostudija-kaune
kaip grazu tas laukimas visgi ir kaip jis greitai praeina 😀 ir nespeja man rodos nei atsibosti nei atsidziaugti...