O taip... Yra momentų, kuriais mano vyras didžiuojasi. Kad dalyvavo, kad matė, kad DARĖ. Ir kartais net per diskusijas su draugais aš lengvai nusišypsau, išgirdusi "Ką tu ten matei tada, prisimeni..., nesusišnekama buvai!". Dalis tiesos tame tikrai yra :)
Mano vardas Tania. Ir mūsų sūneliui jau greit sueis 4 metukai. Bet ši tema mums, pasirodo, dar neuždaryta ir aktuali :) Po kelių mėnesiu vėl žengsime kartu su vyru pro gimdyklos duris :)
Ana kartą pasiruošimas vaikelio sutikimui vyko iš pagrindų. Ir, kas svarbiausia, ne tik iš mano pusės. Milžinišką darbą nuveikė būtent mano Brangiausias. Nesitikėjau tokio atsidavimo per būsimųjų tėvelių kursus, ypač per žindymo kursus. Iki šiol prisimenu, kaip p. Šniukaitė paprašė tėvelių nupiešti, kaip gi atrodo krūtis iš vidaus. Pasigailėjau, kad tuo momentu neturėjau fotoaparato po ranka: sėdi mano brangusis (toks 190 cm, nemažas vaikis, žengęs ketvirtąjį dešimtmetį) pasidėjęs ant kelių lapuką, ir iškišęs liežuvio galiuką rimčiausiu veidu paišo papus (kaip berniokai mokykloje), o viduj - kažkokie du burbuliukai (galvojau, implantai...). Pasirodo - ne... Jis pakomentavo mokytojai, kad būtent taip ten viską ir jaučia :) Jetau, žvengiau aš tada... O jis vos neįsižeidė :) Daugiau neleidau aš sau taip reaguoti į jo žinias bei atsidavimą procesui.
Taigi. Būtent žindymo kursai jam labiausiai pravertė. Ne tik dėl to, kad dabar moters krūtį jis nupieštų su visais latakėliais ir segmentais - ne. Tiesiog jau pirmą parą po gimdymo ne sesutės, bet mano VYRAS buvo geriausiu konsultantu žindymo klausimais. Stovėjo "ant dūšės", stebėjo, kaip sūnelis išsižioja, ar čiapsi, ar juda ausytės žindant... Momentais net nervavo - imk pats ir maitink, jei toks protingas (nes speneliai vis vien buvo nugraužti). Bet vėl gi: be galo malonu, kad jis matė, buvo šalia, žinojo, kad net toks elementarus dalykas, kaip žindymas - pirmąkart tikrai yra didelis iššūkis jaunai mamai. Ačiū jam už tai...
O kas dėl jo vaidmens gimdykloj... Na gi tiesą jis sako - o ką aš ten prisimenu... Visą tą laiką, kol vėrėsi kaklelis, sūnelis krovėsi lagaminus ir klojo ten sau raudoną takelį.... aš kenčiau. Tyliai, nieko nesakydama, vyro galūnių ir išsikišimų nespausdama ir nesikeikdama. Atsiguliau ant šuoniuko, ir meldžiausi, kad niekas manęs neliestų ir nekalbintų. Net akušerių nenorėjau matyt. Vyras visą tą laika sedėjo man iš kairės. Pasakojo paskutinę matytą Rezidentų seriją, kažką apie virtas dešreles ir kaip greit jis spėjo pavakarieniauti, kol aš jam nepaskambinau, kad neštu savo s***nę greičiau pas manę. Kai jau labai skaudėjo - paprašiau man juosmenį švelniai pakasyt, pamasažuot. Už ką iškart buvo vėl pasodintas į savo vietą. "Nelįsk geriau", - sakau. Atsidūso, ir taip 6 valandas laukė kartu su manim. Jis buvo tiesiog šalia, bet man taip buvo ramiau. Kada jau veiksmas prasidėjo - prisimenu miglotai. Visas personalas kažkokius man nurodymus duoda, patarimus ir t.t. O aš juos irgi "pasodint į kairę" norėjau. "Atstokit, būkit žmonės...". Tuo momentu girdžiu skambų vyro balsą, skirtą visoms negimdančioms patalpoj moterims (dakratė, rezidentė, akušerė ir valytoja): "Viską sakykit MAN. Ji dabar nieko negirdi (sąrėmių metu labai "užsiskleisdavau" savyje). Aš jai tuoj viska perduosiu.". Taip viskas ir vyko. Mane paleidžia skausmas - jis man iš kairės duoda nurodymą, kaip elgtis kito sąrėmio metu. Paskui ojojoj, neprisimenu, neprisimenu, dar matau vyra nulėkusį i kojūgalį su servetėlėm, skudurėliais, ir šiaip paskui stovintį, stebintį... ir galiausiaiiii - taip lauktas riksmas!!! Vyras padarė kelis foto kadrus atminčiai (už ką esu labai dėkinga). Nuotraukos, žinoma, tik mūsų akims, labai jau intymios, bet dėkui jam - estetiškai padarytos. Vėl gi - jei ne jis - nebučiau turėjusi prisiminimui tokių įamžintų akimirkų.
O kai sūnelį nunešė sverti matuoti - man širdį drąskė jo verksmas. Aš, kaip kokia liūtė, norėjau šokt nuo to stalo, greičiau vėl prisiglausti savo vaiką prie krūties. bet girdžiu - vyras priėjo prie to vystymo staliuko, ir pakvietė sūnelį vardu. O taip... matyt vaikai pripranta ne tik prie mamos balso isčiuose. Jis akimirksniu nutylo ir įsiklausė :) Vaikelį sutvarkė, suvystė ir įteikė tėčiui. O tada - vėl aš turėjau progą didžiuotis savo vyru. Personalas nebuvo, matyt, linkęs 2 valandom palikti vaikelį kartu su mama (naktis buvo), ir jau ruošėsi išnešt i naujagimių skyrių, kad "mama pailsėtų". Ant tų žodžių matau, kaip vyras pradeda išvyniot mūsų vaiką ir visų kaldrų, ir suteikt mums galimybę tas dvi valandas pabūti "oda prie odos". Jis žinojo apie tą mano norą, bet aš pati buvau per daug pavargus, kad kovot su keliomis moterimis ir reikalauti... Tos tik atsidūso, apklojo mus su sūnaitėliu šiltai, ir taip mes dar dvi valandas mėgavomes būvimu kartu. TRYSE.
Štai taip praėjo mūsų TA naktis. Ne mano, bet MŪSŲ. Ir jis viską prisimena, ir matau, kaip tuo didžiuojasi. Antrą kartą - nekykla mums klausimų dėl jo dalyvavimo. Kad tik aplinkybės visos susiklostytų palankios!
Krisliukas
jaldija
pypse