Tą dieną buvo labai daug žmonių. Aš su vyru buvome tarp jų. Iš kabineto išėjo moteris ir va jau mano eilė, su baime einu į kabinetą. Daktaras paklausė, ar norėčiau, kad šalia manęs būtų vyras.
Mano veide nušvito šypsena. Pasikviečiau, kad kartu pamatytumėm mažą stebukliuką.:) Iš pradžių viską parodė ir paaiškino vyrui: čia širdelė, čia kojytės ir rankytės, galvutė....:) Visa tą laiką žiūrėjau į vyro akis, veidą, mimikas.
Mačiau jo reakciją į mažiulio pasisveikinimą (pamojavo kojytėm ir rankytėm), vos tvardžiau ašaras matydama, kaip vyras stovi ir žiuri į ekrane šmėžuojančią mažą gyvybę. Jo akyse suspindo ašaros, o veide buvo šypsena.
Daktaras parodė ir man plaukiojančią, besivartančią mažą gyvybę. Nors aš jau buvau viską supratus iš vyro akių ir mimikos (jo veidas buvo kaip veidrodis). Kai pamačiau vyro veidą ir ekrane besiduodantį mažiuką, tai, atrodo, širdį pakuteno drugeliai, jausmas buvo nenupasakojamas.
Iš kabineto išėjome abu su šypsenom ir visą dieną jos laikėsi mūsų veiduose.:)
P.S. Kai man darė ultragarsą monitorius buvo nusuktas, todėl viską pirmam vyrui parodė. Po to ir man atsuko monitorių parodyti leliuką.
Nėštukės, dalyvaukite konkurse "Mano pirmasis tyrimas ultragarsu"
