Noriu papasakoti savo lengvo gimdymo istoriją, kad nuraminčiau visas būsimas mamytes, jog nebūtinai gimdymas yra kažkas labai baisaus ir skausmingo, tiesiog reikia jam pasiruošti iš anksto.
O viskas prasidėjo nuo to, kad likus mėnesiukui iki mano studijų baigimo, su vyru nusprendėme, kad jau laikas planuoti mums leliuką, aš pati buvau nusiteikusi, kad greitai pastoti gali nepavykti, bet didžiulei mano nuostabai, pastojau iš karto.
Viskas buvo gerai iki 11 sav., kai vieną vėlų vakarą nuėjusi į tualetą pamačiau lašelį kraujo. Nemoku apsakyti to jausmo, kurį išgyvenau, rodos, širdis lipo iš krūtinės, verkiau ir prašiau Dievo, kad tik viskas baigtųsi gerai. Naktį beveik nemiegojau, vis bėgiojau žiūrėti, ar daugiau nekraujuoju, atrodė, kad viskas susitvarkė, tačiau ryte vėl viskas pasikartojo.
Nuskubėjau pas savo daktarę, kuri iškart išrašė vaistų ir skyrė lovos rėžimą. Viskas labai greit susitvarkė ir toliau galėjau mėgautis savo nėštumu. Rytais vis dar pykindavo, erzindavo kvapai, bet džiaugiausi kiekviena nauja diena, kiekvienu nauju potyriu.
22 nėštumo savaitę būdama darbe vėl pajutau, kad kažkas ne taip, labai skaudėjo šoną, nusprendžiau nieko nelaukti ir iškart nuvykau į ligoninę. Gydytojas apžiūrėjęs nusprendė, kad pasilieka mane stebėjimui. Pirmą kartą gulėjau ligoninėje ir antrą kartą išgyvenau baimę, kad kažkas gali nutikti mažiukui, bet ir vėl Dievulis mums padėjo.
Toliau dienos bėgo labai greitai, su vyru pradėjome lankyti nėštumo kursus, kurie, esu tikra, man ir padėjo 100% taip lengvai pagimdyti. Turiu prisipažinti, kad antrą kursų savaitę išgyvenau šiokį tokį emocinį šoką, kai buvo rodomi gimdymo vaizdai, tai sugriovė mano naivų požiūrį į gimdymą, na pavyzdžiui, kad gimdymo metu nieko nejausiu. Tačiau sužinojau, kas gali manęs laukti ir nuosekliai visą likusį nėštumo laiką tam ruošiausi. Žinau, kad tie, kas nelankė kursų, niekuomet to nesupras ir gali sakyti, kad gimdymui neįmanoma pasiruošti, bet mano ir dar tūkstančių žmonių pavyzdžiai įrodo, jog yra priešingai.
Kadangi mano gimdymo terminas buvo vasario 10 dieną, taigi ramiai sau jo laukiau, likus savaitei, dar kartą perskaičiau visą metodinę medžiagą, kurią mums davė per kursus. Netgi vyrui atspausdinau atmintinę apie kiekvieną gimdymo fazę, kad žinotų, kas tuo metu vyksta ir man padėtų, žinoma jos neprireikė :)
Man susitvarkyti su paskutinėmis gimdymo baimėmis labai padėjo ištraukos iš knygos "Gimimas be prievartos", pradėjau galvoti apie vaikelį, kad jam kuo lengviau būtų ateiti į šį pasaulį.
Vasario 7 d. vakare su vyru dar pakalbėjome, kad kaip būtų gerai, kad gimdymas prasidėtų ryte ir iki vakaro viskas būtų baigta. Taigi, kaip visada vakare dar paskutinį kartą atlikau kėgelio pratimus ir ramiai sau nuėjau miegoti. Pabudau ryte 7.40 val., turėdama įtarimą, kad "gal" jau man pradėjo tekėti vandenys, nors daugiau jokių artėjančio gimdymo požymių nejaučiau.
Neskubėdama nuėjau į dušą, susitvarkiau, įsidėjau paskutinius likusius daiktus ir išvažiavome į ligoninę. 11 val. buvome ligoninėje ir jau lipdama laiptais supratau, kad man jau tikrai teka vandenys, bet jokio maudimo, jokio tempimo ar juo labiau skausmo nejaučiau. Gydytojas mane apžiūrėjo ir valio!!!!!!!!! Gimdos kaklelio atsidarymas 5 cm.
Vaikštau sau su plačia šypsena, galvoje mintis, kad jau pusė kelio įveikta :) Įsikurdinome su vyru gimdykloje ir laukiame, kada prasidės sąrėmiai, kalbamės, juokiamės, deja, vis dar nieko nejaučiu ir 14 val. gydytojas dar kartą apžiūrėjęs nusprendžia, kad reikia skatinti, nes silpna gimdymo veikla, vis dar 5cm.
Man pastatė lašelinę, vyrą išleidau papietauti ir su akušere laukiame... Vyras grįžo 15.20 val. o aš vis dar nieko nejaučiu. Kiek pabendravome ir pajutau pirmąjį ir bene stipriausią sąrėmį, bent jau man tada taip atrodė, gal todėl, kad jis buvo visai netikėtas. O po to viskas vyko labai greitai sąrėmiai vienas, kitas, trečias...
Sąrėmių metu pasinerdavau į save, kvėpuodavau taip, kaip mokėmės kursuose, stengiausi atpalaiduoti veido raumenis ir man tikrai labai skaudėdavo vos kelias sekundes. Gydytojas liepė jį pašaukti, kai pajusiu norą stenėti, bet įsivaizdavau, kad tas jausmas bus kur kas stipresnis, skausmingesnis nei tai, ką jaučiau.
Taigi galvojau, kad pakviesiu jį, kad bent apžiūrėtų, koks yra gimdos kaklelio atsidarymas, bet jam atėjus ir apžiūrėjus išgirdau žodį "STUMK"!!!!!!!! Žinoma, tada labai pasimečiau, dar kartą perklausiau, ką daryti, nes nesitikėjau, kad viskas gali taip trumpai trukti iki "finišo tiesiosios".
17.02 val., man ant pilvo paguldė mažą, į kamuoliuką susirietusį berniuką - mūsų akių džiaugsmą, mūsų gyvenimo prasmę, pačią didžiausią gyvenimo dovaną.
Po gimdymo atsigavau labai greitai, džiaugiuosi, kad manęs nekirpo ir iškart galėjau sėdėti. Gal ne visai mano gimdymas atitinka nuostatą "natūraliai", bet kad jis buvo lengvas tai tikrai. Ir dabar nors jau praėjo daugiau nei 10 mėn., aš kasdien prisimenu tą dieną su šypsena :)
Linkiu visoms lengvo gimdymo ! :)
Krisliukas