Na štai ir aš išdrįsau sekti kitų drasių mamų pėdom ir papasakoti, ką gi aš patyriau pirmųjų echoskopų metu.
Kadangi sergu labai labai reta paveldima liga ir per ją moterims nerekomenduojama gimdyti, aš pasiryžau, nejaugi dabar gyvensiu be vaikų?! :) Žinoma, gal kitos pagalvos, kad savanaudė aš, neatsižvelgiu į pasekmes, kad vaikas gali paveldėti mano ligą....bet jei aš gyvenu, vadinasi, mano vaikai taipogi gyvens, ir ne ką blogiau nei aš!
Planavimas truko labai ilgai...nenorėjo jis pas mus atvykti..daug buvo ašarų pamačius kaskart neigiamą testo juostelę, bet po ilgų dvejų metų laukimo testas parodė teigiamą! Ilgai sėdėjau "apšalus" ....vyrui sakyt neskubėjau..o be to, jis buvo komandiruotėj...
Ir neštumo testas gi ne visagalis...retai, bet būna atvejų, kai jis klysta! Tad nelaukdama tą pačią dieną užsirašiau privačiai pas gydytoją, kad patvirtintų ar paneigtų neštumą.
Na ir po dviejų dienų ten nuvykusi iškart padarė echoskopą...parodė dar tik jo namelį tada,tokį mažą mažą, sunku buvo suvokti, kad pagaliau pagaliau mes jį turime! Žinoma, išėjus iš kabineto net iš džiaugsmo pravirkau...net namo ėjau ilgą kelią pėstute, išsišiepus buvau, kiek lūpos leido, stebėjausi, kodėl žmonės praeinantys tokie niūrus?!
Juk toks pasaulis gražus?! Nesvarbu, kad tada buvo žiemos vidurys....man tądien gėlės žydėjo akyse, danguje drugeliai plazdėjo..saulytė švietė. Vyrui pasakiau jam grįžus...nuo tada jis kasdien šnekėdavosi su pilvuku, jį glostydavo, bučiuodavo. (foto 5-6 sav.)
O po 3 savaičių padarė kitą echoskopą, kuriame jau mačiau ir jį, mažiuką!!!! Kol darė ultragarso tyrimą, gulėjau ir verkiau žiūrėdama į jį - tokį mažą, buvau be žodžių, tai neapsakomas buvo jausmas ....negalėjau patikėti, kad jis auga, ir ne bet kur, o mano pilvuke .....
Ginekologė matė, kad verkiau, bet nieko nesakė, matyt, suprato, kad tai tik džiaugsmo ašaros. Per kitus echo jau susitvardydavau. Ašarų nebūdavo, tik didelės mano džiaugsmo pilnos akys ir plati šypsena ir daug klausimų, ar sveikas...
Na o 17 savaitę pasakė lytį...ir vėl nesusilaikius pravirkau :D ot verksnė buvau! Bet jau tada paklausė, ko verkiu...ar kad lytis galbūt ne ta laukiama?! Atsakiau, kad net labai tinkama! Gi tai mano vyro svajonė!
Man svarbiausia buvo jo sveikata....ir verkiau toliau. 18 savaitę ėjau su vyru echoskopui jau - jis ilgai žiūrėjo, bet deja, buvo uždarus ir nieko nesakė, ką jautė....tepasakė, kad sunku jam buvo įžiūrėti, kur ten galvytė ar kojytė (ech tie vyrai!!!) :D ir tik jis žino, ką jis jautė tą akimirką....
O man ir vėl ašaros bėgo, gi vyras šalia buvo! Po to ašaras iš džiaugsmo liejau mažyliui gimus...Nors dabar jam jau 2 metukai, bet verkiu tik tada, kai kas blogo nutinka, kai jam kas skauda, kai aš bejėgė prieš viską...kai negaliu palengvinti jo skausmo :(
O dabar jau laukiuosi antro mažiuko ir šis nėštumas nebe toks ašarotas, sunku net pasakyti, kodėl, tiesiog taip yra gal dėl to, kad jau žinau, ką reiškia pilvuke auginti mažytį, žinau, kaip jis atrodo ekrane, žinau, kad pilvukas augs, kad bus judesiukai.
Tad dabar verkiau pirmą kartą, kai pasakė, ko laukiuosi (turiu omeny lytį). Va tada ėjau su mažium namo...ir visąkelią verkiau, bet ir vėl tai buvo džiaugsmo ašaros, nes pasakė, kad mažiukas pilve sveikas ir kad turbūt turės broliukas sesutę!!!
Mano pilvukui jau 20 savaitelių ir mažylė pilvuke sveika, vyliuosi, kad ir gims sveika sveika sveika mergytė, kaip kad ir gimė sveikas jos broliukas. Esu be galo laiminga, kad galiu būti mama ir suteikti gyvybę!!!!