Aurimukas augo ramus, sveikas, stiprus. Kai jam buvo beveik 3 metukai, mes su vyru nusprendėm, kad sūnui reikia sesutės. Na ir pradėjome vykdyti savo planą.
Praėjus mėnesiui, kaip tik dieną prieš vyro gimtadienį atlikau nėštumo testą, galvoju, bus pati geriausia dovana - žinia, kad laukiamės vaikučio. Tačiau testas buvo neigiamas, negalėjau patikėti, kad mes jauni, sveiki žmonės per mėnesį negalėjom pastot. Vyras nuramino, sako, gal prireiks daugiau laiko, kol pastosim.
Na, nusiraminu ir planuojame toliau, praeina dar mėnuo, ir dar mėnuo, o testas neigiamas. Aš jau buvau praradusi viltį, kad mes trėsime antrą vaikutį, tačiau nutarėm - kaip bus taip, džiaugėmės, kad nors vieną vaiką turim.
Prabėgo dar keli mėnesiai ir staiga vieną mėnesį neprasidėjo mano dienos. Palaukusi dar truputį, pasidariau nėštumo testą ir, mano nuostabai, jis parodė 2 juosteles. Skraidau tarsi ant sparnų. Antras nėštumas buvo sunkesnis, dažnai jaučiausi pavargusi, pykino nuo įvairių kvapų, tačiau buvau laiminga.
Nuo pat nėštumo pradžios žinojau, kad turėsime mergytę, sūnus taip pat laukė sesutės, todėl, kai gydytoja per vieną apsilankymą pasakė, kad tikriausiai turėsime mergytę, nenustebau. Gimdymo diena tiek pagal gydytojų, tiek pagal mano skaičiavimus turėjo būt spalio 11 d.
Laikas bėgo, sūnus vis klausinėjo, kada parsivešim sesutę, pilvukas po truputį didėjo, tačiau per visą nėštumą priaugau vos 4 kg:)
Atėjo rugsėjis. Iki TOS dienos liko 3 savaites ir aš pradėjau gyvent laukimu, sūnus buvo gimęs anksčiau, tad tikėjausi, kad taip nutiks ir šį kartą. Dienos toliau slenka, visi skambina ir klausinėja, ar jau...Ir štai ateina spalio 11 d. Jaučiuosi puikiai.
Su sūnum išeiname pas draugę, atsigeriame arbatos ir 15 val. 30 min. jau ruošiames namo vakarienės gaminti, kai užeina kaimynė. Ji paklausia manęs, ar dar nevažiuoju pailsėti, ai sakau, dar ne, man ir taip gerai. Ir aunantis batus kažkaip keistai suduria šoną ir pasileidžia vanduo. Nesuprantu, kas darosi, galvoju, gal į tualetą nespėjau.
Grįžtant namo vanduo nenustoja bėgti, skambinu mamai, klausiu, kas daros, negi čia vandenys nubėgo, mama sako, greit kvieskis greitąją ir važiuok į ligoninę. Pasiskambinu uošviams, kad pasiimtų mano vyresnėlį, o pati einu maudytis. Jaučiuosi puikiai, nieko neskauda, tik po truputį vandenys bėga.
Išsimaudau, išsikviečiu greitąją ir kartu su uošviais laukiam. Uošvienė vis klausinėja, kaip jaučiuosi, negali patikėti, kad man nieko neskauda. Po 5h buvau ligoninėje, gydytoja apžiūrėjo, sako, tai dar tik pradžia, greitai dar negimdysiu. Prieš 6h prasideda sąrėmiai, viskas po truputį, apie pusę 7 gydytoja vėl apžiūri ir jau pasako, kad nedaug beliko.
Dar truputį ir prasideda gimdymas, keletas stūmimų ir 18 val. 55 min. ant mano krūtinės padeda nuostabią dukrytę Urtę. Aš glostau, bučiuoju savo dukrytę, ir vėl nesuvaldau ašarų. Dukrytė gimė 3510 g ir 53 cm.
Esu labai dėkinga gydytojams, med.seselėms ir visiems, kurie padėjo mano didžiausiems gyvenimo stebuklams ateiti į šį pasaulį.
Pasidalink ir Tu savo vaikučių gimimo istorija!
Krisliukas