Ilgai svarsčiusi nutariau ir aš papasakoti savo vaikučių gimimų istorijas, kurios buvo labai gražios ir padovanojo 2 didžiausius mano gyvenimo stebuklus:)
Sūnaus Aurimo gimimas:
Pirmas vaikutis mūsų gyvenime atsirado neplanuotai ir netikėtai. Tiesiog vieną mėnesį nesulaukiau "savo dienų", taip yra buvę ir anksčiau, taigi nė minčių nekilo, kad galiu lauktis. Kai jau dienų nesulaukiau dar mėnesį, kilo įtarimas, kad laukiuosi, taigi pasidariau nėštumo tetą, jis buvo teigiamas.
Pamačiusi 2 juosteles pradėjau verkt, nors vaikučio neplanavome, bet be galo apsidžiaugiau ir nuo tos dienos abu su vyru (nors tada buvome dar nevedę), gyvenome laukimu. Nėštumas buvo labai lengvas, tiesiog net nejutau, kad laukiuosi, gyvenau kaip ir iki tol. Nėštumo metu priaugau vos 6 kg :) Gimdymo data buvo paskirta rugsėjo 3 d.
Prabėgo pavasaris, vasara ėjo į pabaigą, buvo prasidėjęs paskutinis nėštumo mėnuo. Rugpjūčio 10 d. vakarą, tai buvo penktadienis, nežinau kodėl, bet vyrui pasakiau, kad tai bus paskutinis savaitgalis, kai esam dviese. Vyras sako nejuokauk, juk dar tik pirmos 9-to menėsio dienos.
Na ir štai rugpjūčio 12 d. vakaras, lyg niekur nieko nueinam miegoti. Pabundu naktį apie 2 valandą ir nesuprantu, kas daros, kažkokie įdomus pilvo skausmai, galvoju, kad čia nuo to, kad vakare truputį per daug papuotavom, tai pilva suka:) Atsikeliu, pavaikštau, nueinu į tualetą, atrodo, pagerėjo, aš vėl atsigulu, bet užmigt nebegaliu, guliu, vartaus ir nesuprantu kas daros.
Taip prasivarčiau kokią valandą, vėl keliuosi, vaikštinėju. Apie pusę 4 žadinu vyrą ir sakau, kad jau laikas, mūsų vaikutis beldžias. Jis per miegus nesupranta, kas daros, sako nejuokauk, juk dar 3 savaitės iki termino pabaigos, eik miegot. Na aš paklausau jo, atsigulu, bet neilgam, skausmai dar sustiprėja, vėl žadinu jį, sakau, tikrai viskas - važiuojam į ligoninę.
Greitai susirinkau pagrindinius daiktus ir lekiam į ligoninę. Važiuojant dar pablogėja, o važiuoti daugiau nei 20 km, vyras pergyvena, sako, palauk, kol atvažiuosim, nesugalvok gimdyti mašinoje, ką aš vienas darysiu, jam taip kalbant, man juokas ima:)
Na ir štai paie 5 val. ryte mes jau ligoninėje, o tada jau viskas vyko labai greitai. Gydytoja mane apžiūri ir jau sako, kad tuoj gimdysiu, su gydytojos pagalba nubėga vandenys ir aš jau ant gimdymo stalo, dar 10 min. ir rugpjūčio 13 dieną 5 val. 25 min. mano sūnus Aurimas jau ant mano krūtinės. Tos minutės nepamiršiu visą gyvenimą, ašaros rieda skruostais, sūnelį glostau, bučiuoju ir negaliu patikėti, kad čia mano vaikutis, mano sūnus, kad aš jau mama.
Sūnus gimė 3 kg svorio ir 52 cm ūgio, visiškai sveikas, nors gimeė lygiai 3 savaitėm anksčiau, po gydytojų apžiūros buvo patvirtinta, kad viskas gerai:) Aš taip pat jaučiausi puikiai, gydytoja pasakė, kad po gimdymo valandėlę pagulėsiu ir galėsiu eiti į šokius:)
Laukite tęsinio - antrojo vaikelio gimimo istorijos.
Krisliukas