Tai buvo, atrodo, dar visai neseniai. Skubėjau į gydytojos kabinetą, nes ryte testas parodė du rausvus brūkšnelius. Kažkodėl prie kabineto durų apėmė didžiulis jaudulys, o jei testas klaidingas, jei nesilaukiu?....
Pravėriau nedrąsiai duris, o ten saulėta ir šilta, prie stalo gydytoja pakėlė akis nuo užrašų ir paklausė, kuo skundžiuosi. Viską papasakojau .... pajudėjome prie ultra garso tyrimo... nieko nekalba, tik įdėmiai žiūri. Rašo, kažką matuoja ir pagaliau atsuka monitorių, baksteli pirštu į ekraną ir sako: Sveikinu, laukiatės...
Ir vėl tyla. Nieko nesuprantu, sako, gulėk tuoj grįšiu. Ateina su dar viena gydytoja, kažką rodo, nieko nesuprantu, tuomet abi plačiai nusišypso ir sako: Sveikiname, štai dar vienas....tuomet jau aš nieko nesuprantu.
Klausiu – kur dar vienas, o man maloniai paaiškina atsukusi vėl monitorių: Pas jus gi dvynukai...
{smallpic:1}
Guliu ir negaliu suvokti, kad pas mane gyvena du žmogeliukai. Grįžus namo vyrui pranešiau naujieną, o jo veide begalinė ramybė, stipriai apkabino ir klausia: kvailute, ko verki, juk vienas tau, kitas man;)
Taip ir susitaikėme su ta mintimi, kad gyvenimas be galo pasikeis, pradėjome ruoštis viską dvigubai, gimė 34 savaičių sveikos mergytės – Viktorija (2550 g 47 cm) ir Kornelija (2900 g 49 cm).
Nuo tos dienos istorija tik prasidėjo apie dvi augančias mergytes, kurios dabar negali viena be kitos;)
Lina - auksyte
