Šią savaitę dalyvauk komentarų konkurse: Kaip partneris tau padėjo gimdymo metu?

nu mano atvejis buvo toks kad teko vienai ,nes vyras buvo isvykes toli ,nespejo gristi ,taciau labai jaudinosi ,visus saremius su juo kalbejau telefonu ,buvo ijungtas garsiakalbis,girdejosi is jo balso kad labai jaudinsi,tikrai padejo ,girdeti jo balsa,galbut keista ,bet taip jau yra...taip prakalbejom 2 val laiko,ir pajuokino ,ir primine tai ka mums abiems gera prisiminti.aciu jam.❤

Sveiki,labai grazus prisiminimai.Man jau trecias vaikelis.Visos mergytes,o tuo labai dziaugiuosi.Dar ir dabar prisimenu kai pasauli isvydo pirmoji,nors jau praejo beveik 9 m.Gimdyme dalyvavo mama,tuo dziaugiuosi.Mane ji palaike ir man tai padejo.Kai gime mergyte mama pasakojo ,kad ji nusisypsojo.Tikras stebuklas.Antroji mergyte gime 2012 05 18.Prisimenu ,kad is vakaro atsiguliau ,pamiegojau o jau 1 val nakties pradejau vaikscioti,gerti arbata,o vyras net nesuregavo.5 val ryte nuejau i dusa,o sesta prisiminusi kad mama nebemiega skambinau jai.Reikejo kad pirmaja nuvestu i mokykla.Nubego vandenys ir vaziavome i ligonine.Vyras palaike mane,nes iskart kele i gimdykla.Kai atejo daktare paklause vyro kada nori kad gimtu,jis pasake kad 10,bet ne jo noras buvo svarbiausias.Jis mane palaike ,nese gerti,laike uz rankos,per saremius leido kad spausciau jam ranka.Kaip ir tariames jis kai jau vaikelis ruosis ateiti i pasauli jis lauks uz duru.Musu mazoji mergyte gime 11.05.Ja pamaciusi ir vyra salia net asara nuredejo.Jis paruose drabuzelius,sauskelnes ir visko ko prase gyditoja.Pasiememe atskira palata,kad dziaugtumemes savo mazaja.Sulaukeme ir lankytoju,atejo vyresnele po mokyklos su seneliais ir kt.Na neilgai truko,kad suzinojau,kad vel laukiuosi.Tikras neticiukas-gyvaciukas.Buvau soke,galvojau isprotesiu.Antroji maza ,o dar viena,kelimasisi i nama...Na nieko.Dziaugiames pagranduke,tik si karta vyras dalyvavo gimdyme.Labai didziuojuosiu juo.Mylim visa mergytes.Juk seimoje mes keturios,o jis tik vienas...Paklaustumet ar sunku?...Vaiku dziaugsmas atperka viska...Sekmes busimos mamos...

Dar prieš pastojant, vyras man visada sakė, kad gimdyme be jokių abejonių dalyvaus. Ir iš tiesų jo dalyvavimas man buvo didelė parama. Jis padėjo nukreipti mintis, kai stipriai suskausdavo, kartu su manimi vaikščiojo ratais po gimdyklos kambarį, tiesė čiužinius, kai norėjau paklupoti, kad lengviau skausmą pakelti, buvo net kaip "pakaba", nes man būdavo lengviau apsikabinus jo kaklą pakyboti. Vyras labai stengėsi man pagelbėti, kuo tik gali. Jis ir dušu vandens srove man pilvą per sąrėmius masažavo. Gimdymas buvo ilgas ir varginantis, gydytojai pasiruošė net cezario pjūvį daryti, tačiau paskutiniu stūmimu pagaliau pasirodė mano mergytės galvytė, o pažvelgus į vyrą, pamačiau ašarotas, tačiau džiaugsmo kupinas akis. Kaip man jis vėliau pasakojo, matydamas mane jau tiek išsikankinusią, mintyse meldėsi visiems šventiesiems, kad pagaliau užgimtų vaikelis... Džiaugiuosi, kad jis buvo kartu ir esu jam dėkinga už tą didelį palaikymą ir įsijautimą.

Gimdymas- tai komandinis darbas, neįsivaizduoju, kaip įmanoma ištverti tai vienai, tačiau Valio toms, kurios sugeba, jos neeilinės drąsos moterys. Na, o mes jau seniai buvom nutarę gimdyt kartu. Kadangi gulėjau ligoninėj , kai išėjau į gimdyklą vyro dar šalia nebuvo, tačiau vos tik spėjau persirengt ir atsigult ant stalo jis jau buvo šalia, vien tik jo buvimas mane nuramino, kai sąrėmiai vis stiprėjo, jis laikė mane už rankos ir visą laiką masažavo nugaros apačią, kas stipriai sumažino skausmą. Kadangi per kompiuterį jis matė kada ir kokio stiprumo sąrėmis ateina, galėjo reguliuoti savo paspaudimus ( ties stipriu sąrėmiu- stipriau ir spausdavo). Aš neįsivaizduoju ar vienai man būtų pavykę pagimdyti šitokį stebuklą, nes vien tik mylimo žmogaus buvimas šalia, supratingumas , palaikymas, meilė padėjo viską ištverti.

Ogi didziausias padejimas buvo kad tiesiog buvo salia 😀 pasistenge viskuo, kad jausciausi saugi, mylima, kad leido suprasti, kad ir jam skauda taip pat...fiziskai taiap pat prisidejo dedamas saltus kompresiukus bei leisdamas per kiekviena saremi znybti jam i ranka ar ja suspausti, kad tik butu man lengviau

pypse 13. Jan 2014, 16:58

Mano vaikelio tėtis man padėjo parodydamas savo drąsą, arba pakavodamas visas baimes. Kai žiūrėjau į jį mačiau pasitikėjimą...Mano vaikelio tėtis atnešė man didelį puodelį latė kavos iš kavinės su javainių pusrytainiais. Tą akimirką buvo išpildytas mano labai didelis noras. Mano vaikelio tėtis padėjo man, kad gimdymą prisiminčiau kaip šokį... jis netgi kartu su manimi dėliojo šokio žingsnelius! Epidūras neleido judėti man, bet ne mano vaikelio tėčiui. Tada jis mane nešiojo... Po kiekvieno gimdos susitraukimo, primindavo, kad liko iškęsti jau vienu mažiau. Man tai buvo puiki motyvacija. Džiaugiuosi, kad mano vaikučio tėvelis iš tiesų rado būdus kaip prisitaikyti ir kartu aktyviai dalyvauti mūsų lelyčio gimime. Ačiū, vyre😉