Sužinojau, jog laukiuosi, netyčiukas. Nežinau, kodėl... bet labai nuliūdau... Sūneliui - 1 metai ir 7 mėnesiai, gal dar nepasiruošusi antram vaikui...
Visą parą tik apie tai galvoju ir verkiu, net nežinau, kodėl... Atrodo, nieko čia blogo, bet kodėl aš taip nuliūdau? Juk normalu - antras vaikas, gi ir vyrą turiu, viską...
Bet kodėl negaliu tuo džiaugtis, tikiuosi, laikui bėgant bus kitaip...
Ar jums taip yra buvę... tokia būsena? Ar ji praeina?
Kaip išsivaduoti nuo liūdnų minčių?