Apie vaikelį pagalvodavome dažnai, bet vis atidėliodavome... Tai studijos nebaigtos, tai per mažai užsidirbome, dar neblogai būtų turėt savo būstą ir pan. Gerai, kad mūsų vaikiukui nusibodo laukti ir jis pats nusprendė – jau laikas.
Karšta vasara, darbe beprotiškai daug darbo, pavargdavau kaip „ciuciukas“. Grįždavau namo liežuvį iki žemės ištempusi... Žinoma, nuovargis davė savo, savijauta kažkaip pradėjo blogėti, ryte visiškai nebesinori valgyti, net pykina į maistą pažiūrėjus...
Dirbti darosi vis sunkiau, prasideda tachikardija (labai stipriai plaka širdis), rodėsi širdis išlips per gerklę. Viską verčiau nuovargiui ir nemažam karščiui lauke ir darbo vietoje. Kuo toliau, tuo sunkiau, ir dar visą savaitę vėluoja mėnesinės. Vis maniau – nuovargis.
Pradėjau lakstyti pas gydytojus, dariausi tyrimus dėl širdies ir pan. Kol vienas pagyvenęs daktaras pasakė: „Vaikeli, man atrodo tu jau ne viena“. Galvojau negali būti. Grįždama namo nusipirkau testą. Ryte vos pramerkus akis, einu į vonią darytis testo ir O JETAUUUU – 2 brūkšniukai. Bėgu parodyti vyrui, jis irgi vos gali patikėti... Nerealu – mes turėsim leliuką!!!
Nėštumas praėjo sklandžiai, jokių didesnių problemų neturėjau. Išskyrus pirmuosius mėnesius, kai pykino, jaučiau silpnumą.
{smallpic:1}
Būdama nėščia lankiau kursus, skirtus nėščiosioms, vaikščiojau į nėščiųjų mankštą vandenyje (man ji labai patiko ir padėjo). Jei tik būdavo įmanoma, į kursus vesdavausi ir vyrą (dažnai jis būdavo vienintelis vyras atėjęs į kursus). Kartu kalbėdavome, kaip vyks gimdymas, stengiausi labai nespausti dėl dalyvavimo.
{pic:2}
Norėjau, kad jis dalyvautų, bet ir supratau – jam gali būti sunku. Pabendravęs su draugais, kurie dalyvavo gimdyme, mano vyras nusprendė: pradžioje būsiu, o kai prasidės „tikras veiksmas”, palauksiu už durų.
Jau nuo 32 savaičių pradėjau jausti paruošiamuosius sąrėmius, naktį jie būdavo ypatingai stiprūs, tačiau reti. Paskutinį kartą gydytojai pasirodau 37 savaičių. Ji apžiūri, pasako, kad esu būčiau pasiruošus bet kada vykti gimdyti.
Aš buvau pasiruošus vykti bet kada, krepšius buvau susidėjus, kai buvo 30 savaičių (dabar pagalvojus, atrodo, šiek tiek juokinga, bet tada norėjosi būt pasiruošus bet kokiems netikėtumams).
Mintyse aš jau ruošiausi nuo pat pradžių, skaičiuodavau savaites ir galvodavau, o kas būtų, jei dabar gimtų. Buvau susiradus informaciją, koks mažiausias kūdikėlis išgyvena. Ir kas savaitę džiaugdavausi, kad vis didesnė tikimybė jam gimti sveikam (jei gimtų šiuo momentu).
Dėl savęs kažkaip visai nebijojau. Žinojau, visos ištveria ir aš ištversiu, žinoma, įsivaizdavau, kad beprotiškai skauda ir pan, bet labai nepergyvenau. Buvau prisiskaičius daug gimdymo istorijų. Manęs negąsdino nei gimdymo vaizdai (kad ir komplikuotų gimdymų), nei sunkių gimdymų istorijos.
Kažkaip skaičiau, tam, kad žinočiau visus galimus variantus. Man buvo tai įdomu ir iš dalies jaučiausi ramesnė, nes atrodo žinojau visas įmanomas situacijas. Visą nėštumą daugiausiai pergyvenau dėl leliuko, kad tik jam viskas būtų gerai.
Kovo 18 dieną ima kažkoks nerimas, nerandu sau vietos. Atrodo, nieko neskauda, viskas gerai, bet negaliu nei pasėdėt, nei pagulėt. Vakaras, staiga užsinorėjau miegoti, net neprisimenu, kaip iki lovos nuėjau. Saldus miegas truko vos valandėlę. 23 val. pabudau po šonu jausdama šilumą.
Ką ten pabudau, greičiau pusiau miegodama šokau iš lovos šaukdama: „Jau!!!”. Ta šiluma po šonu buvo – vandenys, pajutau ir reguliarius sąrėmius (tuo metu kas 15 min). Prisimenu išsigandusį vyro žvilgsnį, jis vaikščiojo iš paskos ir klausinėjo, kuo gali padėti. Pasiskambinau gydytojau, ji liepė ramiai pagulėti, palaukti, kol sąrėmiai bus kas 10 – 7min. Ilgai laukti neteko, po valandos jau važiavom į ligoninę. Pradėjau jausti didelę baimę, o kas bus, ar viską sugebėsiu padaryti, iškęsti… Bet veide ištisai buvo šypsena.
Gimdykloje užrašė vaisiaus tonus, apžiūrėjo kaklelį (jis buvo atsivėręs tik 2 cm). Gimdymo veikla dar buvo lėta, liepė ilsėtis. Koks dar poilsis, kai negali akių sudėti, toks įvykis laukia… Vyras kažkaip labai ramiai reagavo, jis prigulė ant čiužinuko ir iškart užsnūdo.
Aš vis vaikščiojau, bandžiau sėdėti, gulėti – visaip buvo blogai. Gal neblogai, bet labai neramu… Akušerė ateidavo kas valandą užrašyti vaikiuko tonų – jis jautėsi puikiai. 5 val ryto gydytoja nusprendžia – per lėta gimdymo veikla, vandenys seniai nubėgę, reikia skatinti. Na, galvoju reikia tai reikia, greičiau pamatysiu savo mažiuką. Tiesa, nuo pat pradžių buvau atsisakius nuskausminamųjų.
Kuo daugiau lašino skatinamųjų, tuo sąrėmiai dažnėjo, ir darėsi vis skausmingesni, kaklelis vėrėsi labai lėtai. Dabar net sunku kai ką prisiminti, įdėsiu ištrauką iš savo dienoraščio:
“… Sąrėmiai vis stiprėjo, darėsi nepakeliami. Gydytoja primygtinai siūlė nuskausminamųjų (epidūrinio nuskausminimo jau nebegalėjo duoti, kad neslopintų gimdymo veiklos), sutikau su viskuo. Leisti vaistai visiškai nepadėjo.
7 val ryte jau buvau paskendusi skausmuose mintyse maldavau, kad mažiukas greičiau ateitų… Jis neskubėjo.
Apie 8 val atnešė linksminamąsias dujas, nuo jų be galo apsvaigau. Nežinau, ar sumažėjo skausmas, bet jėgos – dingo. Vyras nuolat buvo šalia, masažavo nugarą, dėjo vėsius kompresus ant kaktos, sprando.
Dar kelių valandų negaliu prisiminti… Jos dingo iš mano gyvenimo (gal ir gerai). Kaklelis pilnai atsidaręs, bet mūsų mažuliukas pasuko galvą…Dar valandą akušerės ir gydytoja laukė. Per tą valandą bandžiau visokius pratimus (tupėti, siūbuoti, vaikščioti), kad tik pasisuktų gerai mažiuko galvelė, bet jis nenorėjo… Dabar net nežinau kokių jėgų vedima viską dariau… Labai gerai prisimenu, jog gydytoja nuolat gyrė, jog esu kantri. Stengiausi klausyti visų medikų nurodymų, kuo mažiau energijos išeikvoti (kalboms, rėkimui), koncentravausi tik į kvėpavimą ir mintis… Matyt taip gamtos surėdyta, kad mama gali ištverti viską.
Po 13 valandų bandymų pačiai pagimdyti – nuspręsta skubiai atlikti cezario pjūvį. Vyras tokios žinios labai išsigando. Aš tik prašiau, kad darytų viską ką gali. Atlikus spinalinę nejautrą – atgavau kvapą. Operacija pradėta – 12 val. 36 min. Po 2 min (12 val. 38min) išgirdau savo mažylio verksmą: jau turiu tave mažutį!!!
Visą laiką gimdykla plyšo nuo mano kūdikėlio verksmo. Kai pridėjo mano mažuliuką prie veido negalėjau patikėti, kad jau viskas, kad tos mažos akytės, nosytė... mano, kad mano mažiukas jau šalia. Vos spėjau pabučiuoti savo angeliuką.
{smallpic:3}
Tėtis palydėjo sūnelį iki kūdikių skyriaus, mane išvežė į reanimaciją...“
Apie pirmąsias dienas kartu rašiau žindymo istorijoje.
Šį mėnesį mūsų sūnui bus metukai. Auga sveikas, laimingas vaikiukas... Negaliu aptikėti, kad jau beveik metai praėjo nuo tos dienos...
{smallpic:4}
Mama Jolanta (jolanta003)
sun