2008 metų rugsėjo 13 dieną auksinis ruduo lepino 7 laipsnių šiluma miesto žmones, kurie kaip įprasta šeštadienio rytui tingiai vartėsi lovose, kepė blynus arba gėrė rytinę kavą sklaidydami savaitgalio „Lietuvos Rytą“ ir ,rodos, niekur neskubėjo. Neskubėjau ir aš. Tvirtai apsisprendusi, pažinusi, pajautusi ir laiminga įsikibusi savo tėčiui į parankę virpančia, bet tvirta širdimi ėjau raudonu kilimu, sekama sudrėkusių akių atspindžių , pažadėti savo likimo pačiam nuostabiausiam žmogui. Vis dar neskubu – mėgaujuos gyvenimu. Tik ponas laikas , rodos, skuba ir be manęs pačios.
Ir kai šiandiena aš virpulingai jaudinuosi, prisimenu, pakartotinai išgyvenu nori nenori imu skaičiuoti, skaičiuoti ir sverti kas pasikeitė, kokia buvau aš ir kokie dabar esame mes.
Po truputį jaukiai kuriame savo namus, žiemą kurianame židinį, o vasarą šiltnamyje auginame pomidorus, 3,5 metų sūneliui pagaliau išdrįsome nukirpti garbanas, o mūsų Paslapties liniuotė rodo – liko šimtas dienų. Ir kai savo sode prakandu raudonskruostį obuolį nejučiomis norisi šokti iš laimės. Nesusilaikau ir pavizginu uodegą, taip prajuokindama sūnų – aš tikrai „žiauriai“ laiminga.
Saulės spinduliai gerokai šiltesni nei prieš penkerius metus skleidžiasi pro stoglangio langą, priversdami mane prisimerkti. Laukimas mane priverčia atsimerkti – dažniau susigraudinti iš laimės, mėgautis mažomis smulkmenomis, viską užuosti, viską pajausti, viską dėti į save ir saugoti, užrakinti, nepaleisti, bet kartu nepamiršt ir dovanoti...
Mūsų Paslaptį nešioju atsakingai įvyniotą į minkštą antklodę, saugau nuo visko ir nuo visų. Kartais ir nuo savęs pačios. Labai noriu išsilaisvinti ir pasimėgauti, fantazuoti, atsiskleisti, bet vis nedrįstu... arba sunkiai randu antklodės kraštą, kad galėčiau lengvai praskleisti, pakutenti, atsipalaiduoti.
Kasdiena tyrinėju vežimėlių modelius, ieškau lopšelio, garsiai mąstau kaip siūsiu, megsiu ir kitaip kursiu, planuoju, kur kas stovės ir kas kaip kvepės. Bet vis kas kol kas planuose, dar laukiu TOS dienos vis ją atidėdama rytojui, nes vis atrodo, kad rytoj visa tai suteiks dar didesnį džiaugsmą.
O mum jo norisi begalinio...
jaldija
pypse