Dažnai įprasta, jog jodu gydome ir dezinfekuojame žaizdas ir pamirštame, jog jodas - tai kiekvienam organizmui būtina mikroelemntas.
Psaulio sveikatos organizacija (PSO) yra pripažinusi jodo trūkumą kaip vieną svarbiausių maisto veiksnių, turinčių įtakos gyventojų sveikatai. Nepakankamas jodo kiekis organizme sukelia daug sutrikimų, žinomų kaip „jodo deficito sukelti sutrikimai“. Šie sutrikimai – tai kretinizmas, pažeistos protinės bei reprodukcinės sveikatos funkcijos, atsilikęs fizinis vystymasis, endeminis gūžys (struma).
Lietuva taip pat priskiriama jodo deficito regionui, nes Lietuvos gėlame vandenyje bei dirvožemyje jodo beveik nėra. Tokių vietovių augaliniame ir gyvūniniame maiste jodo taip pat trūksta. Jodo stokos pavojus Lietuvoje įrodytas tyrimais. Nuo 1995 m. iki 2007 m. Lietuvoje buvo vykdoma tarptautinė Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) remiama programa dėl skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, paplitimo. Atliktų tyrimų duomenimis, tik 40 proc. ištirtų vaikų jodo koncentracija šlapime atitiko normą. 46 proc. tirtų vaikų organizme pasireiškė maži ir vidutiniai jodo trūkumo sukelti sutrikimai.
Esant nedideliam jodo trūkumui organizme, žmogus greičiau pavargsta, darosi labai jautrus ir nervingas, sumažėja darbingumas.
Didžiausią riziką kelia jodo trūkumas nėštumo laikotarpiu, nes skydliaukės hormonai trijodtironinas (T3) ir ypač tiroksinas (T4) yra būtini vaisiaus smegenų vystymuisi. Jodas ypač svarbus nėštumo pradžioje, kai vaisiaus skydliaukė dar nėra susiformavusi ir tiroksinas gaunamas tik iš motinos organizmo. Jei motinos organizme trūksta jodo, sumažėja skydliaukės hormonų, veikiančių vaisiaus neuranatominius smegenų vystymosi procesus, todėl sutrinka vaisiaus nervinės sistemos vystymasis. Labiausiai jautrus jodo trūkumui vaisius yra antrajame nėštumo trimestre.
Jodo trūkumas nėštumo laikotarpiu gali lemti persileidimus, padidėjusį perinatalinį ir vaikų mirtingumą, protinį atsilikimą, kurčnebylumą, spazminę displegiją, žvairumą, kretinizmą. Kretinizmas yra vienas sunkiausių jodo trūkumo sukeltų sutrikimų, kuriam būdingi sunkūs fizinio vystymosi sutrikimai, ryškus protinis atsilikimas.
Gauti pakankamai jodo svarbu ne tik nėštumo metu. Būtina užtikrinti, kad jo netrūktų vaikams ir paaugliams, kurių smegenys ir nervų sistema toliau aktyviai vystosi. Jodo trūkumas suaugusiesiems, be strumos ir jos komplikacijų, gali sukelti hipotireozę, pažinimo funkcijos sutrikimus, protinius sutrikimus bei reprodukcinės sistemos sutrikimus.
PSO rekomendacijos skelbia, kad suaugęs žmogus per parą turėtų gauti 150 μg (mikrogramų) jodo. Pagrindinis šio mikroelemento šaltinis yra maisto produktai – net 94 proc. reikiamo jodo kiekio žmogus gali gauti su maistu (58 proc. su gyvūninės, 32 proc. su augalinės kilmės produktais, 4 proc. su vandeniu). Į maisto produktus jodas patenka iš dirvožemio, tačiau jei dirvožemyje jodo nėra, jo nebus ir tokiame dirvožemyje išaugintuose maisto produktuose. Kaip minėta, Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje ir dirvožemyje jodo beveik nėra, todėl su Lietuvoje išaugintais maisto produktais reikiamo jodo kiekio negausime. Daugiausia jodo yra susikaupę jūrose ir vandenynuose, todėl jo galima gauti valgant jūros žuvis, jūros gėrybes, jūros kopūstus, žuvų taukus.
Vienas efektyviausių pasaulyje patikrintų būdų užtikrinti pakankamą jodo kiekį organizme – kokybiškos joduotosios valgomosios druskos vartojimas.
Joduotąją druską reikia teisingai laikyti ir vartoti: jodas yra lakus elementas, kuris, druską laikant nesandariuose induose, išgaruoja, be to, jodo junginiai karštyje skyla, todėl geriausia joduotąja druska barstyti patiekalus juos jau pagaminus arba baigiant gaminti. Perkant joduotąją druską būtina atkreipti dėmesį į jodo koncentraciją druskoje (palankiausia yra 20–40 mg/kg), pagaminimo bei galiojimo datą, pakuotės sandarumą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad suaugusiesiems valgomosios druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus per dieną, atkreipiant dėmesį į tai, kad druskos jau yra tokiuose produktuose kaip duona, sūris, mėsos gaminiai ir kt.
