Kai skaitau ar matau nuotraukas, video, kaip mamytės gimdo ar jaučiasi po gimdymo, visad susigraudinu. Nes man nėštumas, gimdymas yra tikras stebuklas!
Taigi nusprendžiau ir aš papasakoti savo angeliukės atejimą į šį pasaulį. Visų pirma, noriu pasakyti, kad netikėjau, jog mano pilvuke auga tikra gyvybė, kol ji negimė :) Vis dėl minėto stebuklo :)
Pilvukas augo kaip ant mielių, atrodė, jog bus ne vienas stebukliukas, o du. Varduką žinojom jau seniai, todėl šnekėdavom su mažąja gyventoja kreipdamiesi: "Vanesa, kaip gi tu ten gyveni?" arba ,,Paspardyk paspardyk, Vanesa, mamytę, kad jai dingtų ožiukai." (Ne paslaptis, kad nėštumo metu hormonai veikia)
Taip greitai bėgo tas laikas, kad net nepastebėjome, kaip jau ir tos 38 savaitės, kada mažylė gali pasibelsti be baimės... Laukiam....ženklų jokių... :) Laikas ir sustojo. Dienos svetimoj šaly taip lėtai pradėjo eiti, lyg atgal...
Laukiam, pagaliau lauktoji 40 savaiė. Na viskas, tikrai jau jaučiu, kad tuoj gimdysiu, net tikriausiai šiandien... Bet ne.... Gydytoja sako, kad mažylė taip puikiai įsitaisiusi, jog nenori ji dar ateiti, bet jau tuoj, ruoškitės. Ruošiamės.. Nieko...
41 savaitė, prisiskaičiau internete baisybių, kad negalima pernešioti tiek ilgai, verkiu baisiausiai, po valandos verkimo tėtis pagaliau nuramino :) Na ir prasidėjo laukimas tos 42 savaitės paskutinės dienos, kada jau skatins...ir bet kokiu atveju parodys mums tą užsispyrėlę, kuri taip atkakliai nesirodo mums...Mat mes kai šnekėjom, ji atsakė, kad jai reikia pasipuošti ir ateiti su trenksmu...
Pagaliau...42 antros savaitės vakaras, ir jau rytoj pasimatysime... Oi ne, gal ir šiąnakt, pasakė Vanesa... 23 valanda ir jaučiu nereguliarius, neskausmingus gimdos susitraukimus. Skambinu gydytojai, sako laukti skausmų...taip jie ir nepasirodė.
Išsimiegojau puikiai ir štai lemtingasis rytas, ruošiamės skatinimui, prausiuosi po dušu...ir prasidėjo...mažytė apsisprendė ateiti pati, o ne kažkokių vaistukų padedama...Važiuojam į ligoninę, skauda, kvėpuojam... :)
Atvažiavom su 5 cm, laukiam, kad viskas kuo greičiau ateitų ir pasibaigtų, tačiau viskas stovi vietoje. Prakirpo vandenis. Nieko...Leido skatinamuosius, vis tiek 5 cm jau kokias 6 valandas. Mat mažoji niekaip neapsisprendė ar pasirausvinti skruostus, ar ne :)
Pradėjo leisti dvigubą skatinamųjų dozę. Nuo to laiko vyras nebeišėjo iš palatos net apžiūrų metu, nors buvom nusprendę, kad gimdyme nedalyvaus (Šiuo aspektu vyras kažkoks jautrus labai buvo). Va tada ir prasidėjo tokie skausmai, kurių nebegalėjau ištverti.
Džiaugiausi, kad vyras šalia ir leido jam suspausti ranką iki mėlynumo, ar matyti jo akis, kurios taip norėjo padėti... Bandžiau kęsti, tačiau sulyg kiekvienu sarėmiu beveik alpstu. Paprašiau nuskausminamų. Nuo tada viskas buvo daug papraščiau, nes tik suleidus jų, pasirodo, jog jau 7 cm atsidarę, po pusvalandzio ir visi 10 cm.
Išgirdusi, kad viskas, liko tiek ne daug, negalejau patikėti, kad jau tuoj tuoj...visos svajonės, įsivaizdavimai ir tas žmogutis ateis...jau tada buvau tokia laiminga, lyg pagimdžiusi :D Bet ne..dar truputį pastangų reikėjo... :D Stūmimas užtruko apie 40 minučių...Šaukia, kad matosi galvytė...džiaugiuosi, vyras taip pat šalia, neapsigalvojo ir laikė mane. Mažas įkirpimas ir štai pagalau...
2009 11 26 19.35 išgirdome savo kūdikio pirmąjį tylų verksmą.... Gydytoja pakėlė mūsų Vanesą, rodo, o aš negaliu patikėti, kad čia mano naujagimė, tokia didelė, tokia graži, tokia tobula - kaip vėliau sužinome ,,mažylės" svoris 4,565 kg :D Ūgis kaip manekenės - 55 cm.
Uždėjo angeliukę man ant krūtinės ...rieda ašarėlės...atsisuku į savo vyrą ir pirmą kartą matau, kad jis ašaroja.....Begalinis džiaugsmas užliejo mus abu..
Kai atsimenu, kaip paimu Vanesą, verkiu, atsisuku į tėtuką ir matau ji verkiantį, kaskart susigraudinu, nes tai buvo nepakartojama akimirka, vien dėl jų verta gyventi.
Štai tokia Vanesos gimimo istorija. Tikiuosi, kad mamytės, kurios skaitysite, ji pasieks jūsų širdutes ir jūs prisiminsite tas nuostabias savo gimdymo akimirkas, o gal, kaip ir aš, nuspręsite ir jūs papasakoti savąsias.
