Tiesą pasakius, net nemaniau, kad jos atėjimas į šį pasaulį iš esmės pakeis mano ir vyro gyvenimus. Nenutuokiau, kad ji atneš tiek daug laimės ašarų, tyrų šypsenų, nuostabaus juoko ir, žinoma, savotiškų rūpesčių, kurie pasimiršta vos pažvelgus į jos spindintį veidelį.
Niekada per daug negalvojau apie vaikus, gimdymą ir panašius dalykus, tiesiog jaučiau, kad jeigu pradėsiu apie tai garsiai kalbėti, pajausiu nerealią baimę. Nežinau, kaip tai paaiškint, tačiau žinojau, instinktyviai nujaučiau, jog ta gimdymo baimė tūno manyje, pačiame viduje, aš netgi žinojau, kad ilgai nepasiryšiu susilaukti vaikelio vien todėl, jog paniškai bijau gimdyti...
Tai galbūt skamba kvailai, tačiau bijojau skausmo, bijojau nežinomybės, o labiausiai, kad nesugebėsiu būti tvirta ir stipri gimdymo metu (šoko būsenoje aš linkusi sustingt, negaliu blaiviai mąstyti). Todėl tiesiog negalvojau apie tuos dalykus ir ramiausiai sau gyvenau, kol....kol nesusipažinau su savo vyru ir nesugalvojome susituokti.
Jau buvome numatę vestuvių datą, kai sužinojau, kad esu nėščia. Taip taip taip, gavosi gražus netyčiukas. Apie savo nėštumą sužinojau tik po mėnesio. Pirma mintis, aplankiusi mane tuomet, buvo nereali baimė.
Prieš akis iškilo ligoninės ir daktarų vaizdiniai, ausyse girdėjosi kitų moterų klyksmai ir aš tokia visa nusilpusi, bejėgė...nuėjau pas savo vyrą pasidalinti šia žinia, o pati niekaip negalėjau nurimti, vis galvojau kas, kaip, kada???
{pic:1}
Mano gimdymo baimė buvo užvaldžiusi mane maždaug 4 mėnesį. Nebuvo nė dienos, kad nepagalvočiau, kaip viskas vyks, kad nesiklausinėčiau savo draugių, pažįstamų bei bendradarbių, kaip joms buvo, ką jos jautė gimdymo metu.
Skaičiau daugybę straipsnių, žiūrėjau įvairius video klipus ir vis įsivaizdavau, įsivaizdavau ir įsivaizdavau.
Patikėkite, šie dalykai labai jau mane gąsdino, ypač kai perskaičiau Liz Fraser „Super mamos vadovo“ ištrauką: „Gimdymas iš tiesų skausmingas, jei galite įsivaizduoti dvi rankas, kišamas į .... ir labai lėtai ją plečiančias, kol bus galima įsodinti milžinišką agurotį ilgesniam kaip dešimties valandų laikotarpiui, tuo pačiu metu dar save, mėsinėjamą įkaitusiu žarstekliu ir patiriančią iki sąmonės netekimo skausmingų pilvo spazmų, tai einate teisingu keliu“.
Kaip Jums tai? Mane tai nerealiai išgąsdino. Visų pirma, nutariau visiškai nebeskaityti šios knygos, o geriau pasiklausyti kitų mamų pasakojimų, kaip jos gimdė, ką jos jautė tuo metu ir pan. Antra vertus, niekad nebūčiau pagalvojus, kad mamyčių pasakojimai gali mane dar labiau išgąsdinti.
Vienos mano bendradarbės gimdymo pasakojimas apie įvairius plyšimus, karpimus be narkozės ir t.t. taip mane paveikė, kad net girdėti nieko nenorėjau apie gimdymą. Vienintelis dalykas, teikiantis vilties ir ramybės – tai, kad gimdymas dar toli ir dar spėsiu tinkamai jam pasiruošti.
Be to, labai laukiau susitikimo su savo stebuklėliu, vedžiau nėštumo dienoraštį, pati klijavau Vaikų knygą ir vis įsivaizdavau, kokia bus mano mažylė. Viso nėštumo metu jaučiausi lyg pasakoje. Mano savijauta buvo puiki, toksikozės nė ženklo, gal tik pačioje pradžioje jaučiau jos pirmus požymius.
{pic:2}
Mano plaukai blizgėjo, nagai augo lyg ant mielių, jaučiausi kaip meilės deivė! Vienintelis kartus dalykas – tai gimdymo baimė. Kaip jau minėjau anksčiau, ją įveikiau apie 4 mėnesį. Mums su vyru susituokus, nusprendėme nerizikuoti ir medaus mėnesį praleisti Lietuvoje.
Išvažiavome į vieną poilsio centrą, kur užsisakiau nėštukių programą „Garsų apsuptyje“. Šios programos metu susipažinau su Lolita, moterimi, kuri išmokė mane teigiamai nusiteikti gimdymui. Ji papasakojo, kaip tinkamai atsikratyti šios baimės.
Galiu pasakyti, kad pradėjau lankyti Lolitos organizuojamus kursus, išmokau atsipalaiduoti, išmokau tinkamai kvėpuoti, kvėpuoti taip, kad palengvinčiau būsimus sąrėmius ir kad padėčiau savo būsimam kūdikėliui reikiamu momentu kuo greičiau išvysti šį pasaulį.
Be to, šie kursai sudomino ir mano vyrą, kadangi jų metu mes dar grojome įvairiais muzikos instrumentais. Taigi, mes kartu pradėjome juos lankyti. Lankomi kursai mus dar labiau suartino, manau, vyras iš dalies suprato ką jaučia nėščia moteris, vėliau jis sutiko dalyvauti gimdyme.
Vyro parama ir jo visapusiška pagalba padėjo man atsikratyti gimdymo baimės...bent jau iki gimdymo. Vėliau pradėjau lankyti vandens pratimus, kad palaikyčiau gerą formą ir žinau, kad tai irgi padėjo man atsikratyti gimdymo baimės. Mane prižiūrinti gydytoja būsimą gimdymo datą numatė spalio pradžioje.
Kadangi tai buvo pirmas mano nėštumas, nusprendžiau iš anksto susitarti su gydytoju ligoninėje. Visos moterys mūsų giminėje (močiutė, krikštamotė ir mano mama) gimdė vaikelius Gimdymo namuose Vilniuje, taigi aš nelaužiau taisyklių, nuvykau būtent ten ir susitariau su gyd.Broniu Žaliūnu (kuriam esu be galo dėkinga už jo pagalbą).
Rugsėjo 21 d., prasidėjus 38 sav., pasijutau gana keistai, man lyg tempė nugarą ir šiek tiek maudė pilvą, taigi pamažu pradėjau krauti daiktus į ligoninę. Po poros valandų tie „skausmai“ padažnėjo. Susiskambinau su savo gydytoju, apibūdinau, ką jaučiau, ir jis patarė nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę.
Ligoninėje atsidūrėme kartu su vyru 15 val., o jau 16. 30val. aš laikiau savo dukrytę glėbyje.
{pic:3}
Gimdymas iš tiesų buvo itin greitas, be jokių nuskausminamųjų, iš anksto buvau susitarus gimdyti be jų, nes niekas manęs neįtikins, kad nuskausminamieji nedaro žalos mūsų būsimų mažylių atėjimui į šį pasaulį.
Šiuo metu mes su vyru galvojame apie savo antrą vaikutį. Šįkart gimdymo baimė žymiai mažesnė, nusprendžiau pradėti lankyti jogą, išmokti atsipalaidavimo meno streso metu.
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
