Labai pasiilgau kačių murkimo. Prisimenu. Sėdėdavau lygiai toje pačioje kėdėje prie to paties rašomojo stalo, jaučiau savo pirmagimio bumbsėjimus ir šildžiausi po mielo katinėlio murkimu. Jau buvau minėjusi ne kartą, kad tai gražiausia muzika... Laimei ir be katinukų namai nėra tušti. Mažylis jau ūgtelėjęs ir namus pripildo mažų kojyčių bildėjimo, garsaus juoko, pokalbių su įsivaizduojamais herojais, kamuolio bumbsėjimo ir mašinyčių burzgimo.
Ko norėtum broliuko ar sesytės?
Šuniuko.
Kažin ar jau kitą dieną neparvežčiau į namus mažo jaukaus katinėlio, jei vietoj šuniuko jis būtų pasakęs kačiuko. Bet mano sūnutis nori šuniuko. Balto, mažiuko su juoda dėmele.
Dar nori paklausti tūkstančio nuostabiausių klausimų.
O kaip tas Dievulis įdėjo leliuką tau į pilvą?
O kaip mes visi su leliuku tilpsime į vieną lovą?
O ar aš galėsiu duoti palaikyti leliuką tik tiems, kurie atveš mums dovanų?
Tau negalima šokinėti ant pilvelio, nes leliukas nori jame plaukioti?
O leliukas... ką jis ten veikia? Turbūt valgo soskytę...
O tu nebijai kai prapjaus pilvą kaip vilkui, kad išimtų leliuką?
Didžioji Paslaptis po mažu virsta visuotine ir pačia svarbiausia žinia. O mums tai vis dar didžiausia Paslaptis.
Koks Tu?
Kaip Tu?
Švelniais rankų judesiais kutenu pilvo sienelę. Dažnai stabteliu. Įsiklausau. Ramu. O iš tiesų ten vyksta nepaprastai stebuklingas gyvenimas.
Džiaugiuosi, kad žmonės turi galimybę ištisus mėnesius džiaugtis turėdami Paslaptis. Jie spėja prisijaukinti, nekantrauti, suprasti, persigalvoti, surasti, atrasti, atsakyti į šimtus klausimų, patirti tūkstančius keisčiausių jausmų, įsimylėti.
---
Ar mes geriausi draugai?
Taip.
Kas yra geriausi draugai?
Mama, tėtis ir aš.
Taip. Labanaktis...
Ir dar leliukas, mamą!
pypse
Goda_Mamyciuklubas.lt