Ankstyvas pavasaris...Mano rankose juostelė su dviem ryškiais brūkšneliais. Galvoje pasaulis verčiasi aukštyn kojom. Sulaukiu vakaro, kol grįžta būsimas tėtukas ir įteikiu šią labai vertingą dovanėlę.
Abu esame labai laimingi.
Prabėgo pavasaris, eina į pabaigą jau ir vasara. Aš skraidau lyg ant sparnų. Pilvelis pūpso, aš sau atrodau pati gražiausia.
Gimdymo data - lapkričio 29 diena. Štai jau lapkričio 10, ramiai atšvenčiam mano gimimo dieną, jau ir lapkričio 20-oji, o aš sau kuo puikiausiai jaučiuosi, ramiai ruošiuosi egzaminams, ir apie gimdymą stengiuosi negalvoti.
Atėjo lapkričio 27 dienos ankstyvas rytas - baisaus egzamino diena. 9 valandą ryto jau sėdžiu kabinete, su draugėm aptarinėjame, kas turi kokias "špargalkes". Dar besėdėdama mintyse prakeikiau tas kietas, nepaminkštintas kėdes - nuo jų man taip nugarą skauda. Baigėsi egzaminas, bet man nugarą vis tiek maudžia, nesuprantu kodėl.
Grįžtu namo, tėtukas padaręs pietus, pavalgom ir einam ilsėtis. Vakare vyras išvažiavo į darbą, o aš pasikviečiau savo sesę šeštadienį pavakaroti prie TV, bežiūrint laidą "Šok su manimi" ir pilnu dubeniu salotų. :)
Lyg žinodama sesei sakau - jeigu aš šiąnakt išvažiuosiu į ligoninę, tai tu būk rami, išmiegok, o ryte užrakinusi duris eik namo.
Baigėsi šokių laida, sesė jau parpia pašonėj, o man skausmeliai jau ir į pilvelį perėjo. Bet jie nebuvo stipriai skausmingi. Nuėjau į virtuvę ir pasidariusi arbatos pradėjau skaičiuoti, kas kiek minučių jie man kartojasi. 7, 8, 7, 6, 5.... galvoju, reikia paskambinti vyrui ir pasakyti, kad reikia nuvažiuoti į ligoninę, kad patikrintų, blogiau nebus.
O jis man sako - tu būk ramiai, sėdėk, aš bėgu, išsikviesiu taksi ir parvažiuosiu namo. Aš jam: nekvailiok, aš pati sėdu į mašiną ir atvažiuoju tavęs pasiimti. Vyras, aišku, nenorėjo sutikti, bet aš nepasidaviau - juk gerai jaučiausi, tad vairuoti galėjau.
Pažadinau sesę ir sakau - aš važiuoju į ligoninę, o tu miegok ramiai. Ji, žinoma, nieko nesuprato ir per sapnus man dar palinkėjo sėkmės! Apie 24 val. apsirengiu, pasiimu 3 krepšius ir leidžiuosi link mašinos. Šalia laiptinės stovi taksi ir vairuotojas, mane pamatęs, akis išsprogdino, galvojo, kad mane reikės vežti į ligoninę, tačiau aš pati kaip tikra "baba jaga" sumetu krepšius į mašiną, pati sėdu už vairo, ir važiuoju pasiimti vyrelį iš darbo. Atvažiuoju pas vyrą, jis persėda prie vairo, ir mes ramiai važiuojam į ligoninę.
Priėmė mus labai maloniai, užsipildėm dokumentus ir palydėjo mus į gimdymo palatą. Skausmai lyg ir didėja, bet jaučiuosi labai gerai. Daktarė vis ateina patikrinti, liepia pamiegoti, pailsėti. Štai jau 5 cm, skausmai jau gan stiprūs, gydytoja pasiūlo nuskausminimų į sėdynę įdurti, sutinku. Bet nuo jų man dar blogiau pasidarė, apsivėmiau.
Paskui viskas prasidėjo vykti žaibišku greičiu, atsiguliau į lovą, gydytoja tik staigiai tą lovą pavertė į gryną lėktuvą, ir dvyliktą valandą pradėjau stumti. Stumiu - nesiseka, vėl stumiu - ledai pajudėjo, liepia kvėpuoti, stumiu, stumiu, stumiu....
Ir štai 2010 11 28 12.40 val. gimė mergytė, vardu Evelina. Mažytė, susiraukusi.
Gydytoja padėjo ją man ant krūtinės, o aš klausiu - kodėl ji neverkia? O ji man sako - tu ją paglostyk ir pradės verkti. Paglosčiau, parodė ji mums savo skardų balselį. Buvo laimingiausia akimirka.
P.S. Labai noriu padėkoti, visų pirma, mūsų tėtukui, kuris nė akimirkos nebuvo pasitraukęs, ir visą laiką labai padėjo. Taip pat jaučiamės labai dėkingi Klaipėdos gimdymo namų daktarams, kurie labai gražiai su mumis elgėsi, ir padėjo į pasaulį ateiti mūsų mergytei.
Ačiū Laurai ir visom mamoms, kurios Mamyčių klube dalinasi savo nuostabiomis gimdymo istorijomis.
kodelcia