Labiausiai baisu buvo ne dėl laukiančio skausmo (kažkaip galvojau, ar gi neiškentėsiu minutę trunkančio sąrėmio). Tiesiogine to žodžio prasme stresavau, kaip reikės suprasti, kad viskas prasidėjo, ir ką daryti, kad tas viskas neprasidėtų naktį.
Pagal medikų pranašystes mūsų didžioji diena buvo suplanuota penktadienį. Deja, gydytojas, su kuriuo tariausi dėl gimdymo, pareiškė, kad visą savaitę (įskaitant ir savaitgalį) bus kursuose, tad be pirmadienio jokios pagalbos iš jo galiu nesitikėti ir jei ką, teks gimdyti pas budintį gydytoją.
Po tokių žinių, susiskaičiavau, kiek liko valandų iki to pirmadienio ir kiekvieną vakarą su pilvu vis kalbėjau, kad mergaitė per daug nespurdėtų ir bent iki pirmadienio pilve pabūtų...
PRISIKALBĖJAU. Kaip niekur nieko savaitgalį pralaukusi, pirmadienį nueinu pas gydytoją su viltimi, kad gal jau procesas bus bent kiek pajudėjęs iš vietos. Šiaip ne taip su savo didžiuliu pilvu užsiropščiu ant kėdės. Ir ką...ogi visai nieko...jokia gimdymo veikla nevyksta, maždaug – ačiū viso gero, ateik dar po savaitės.
Vos spėju išeit iš kabineto, iš karto apsižliumbiu. Aš paplanuoti mėgstu ir pagal mano planus – PO SAVAITĖS netinka!!! Jau negana, kad vaiko horoskopas bus kitas, tai dar ir vyras po savaitės į komandiruotę turi išvažiuot. Stresas – 10 balų!!!!
Nusišluosčius ašaras vis tik nusprendžiau išbandyti bobučių patarimus. Galvoju, jei ir nepadės, tai pakenkti irgi nepakenks. Jau gydytojas man pasiūlė procesą spartinti krūtinę trinant rankšluosčiu arba plaunant grindis. Aš pasirinkau priimtiniausia sau variantą – daug vaikščioti ir kaip ir priklauso išvažiavau į parduotuvę.
Nors nuotaika tikrai nepirkimo, sąžiningai dvi valandas lėtu lėtu – žingsniu (greičiau ir neišeitų, nes pilvas neleidžia) apžiūrėjau visas lentynas. POKYČIŲ JOKIŲ. Didinu fizinį krūvį. Namuose užsibrėžiu tikslą – dešimt kartų užlipt laiptais į antrą aukštą. Gerokai pridūstu, bet vėl POKYČIŲ JOKIŲ.
Vakare išgeriu valerijono tabletę, kad nesinervinčiau ir pasiimu paskaityti knygą. Ir kur buvę kur nebuvę, po penkiasdešimties puslapių pasirodo sąrėmiai. Tam, kad patikėčiau, jog iš tikrųjų viskas vyksta realiai, o ne mano vaizduotėje, prireikė gerų dviejų valandų...
Kai skausmas jau rimtai suriečia į nagą, reaktyviniu greičiu susiruošiame su vyru į ligoninę. Aš iš skausmo paklaikusiomis akim, vyras irgi ne mažesniame strese. Duris atidaro tokia gerokai užsimiegojusi slaugė. Mes jai mandagiai „Labas vakaras. Gimdyt atvažiavom“.
O ji ima ir nuginkluoja savo klausimu „Kas yra?“ Mums naivuoliams prireikė nemažai laiko, kol supratome, kad ji domisi, ar nubėgo vandenys, kas kiek laiko trunka sąrėmiai ir pan. Kai galų gale susikalbame ir užpildome visus blankus apie visas giminės ligas, mus teikiasi palydėti į palatą.
Jau prieš gimdymą buvau nusprendus, kad jokios didvyrės nevaidinsiu ir jei tik bus galima pasiprašysiu nuskausminamųjų. Anesteziologą pasikviečiau dar net nespėjus įlipti į lovą. Po jo apsilankymo net akys pragiedrėjo....Ramiai sau su vyru įsitaisėme (jis net užknarkti spėjo) ir pradėjom laukti.
{pic:1}
Pagal tai, kaip atsidarinėjo kaklelis, apsiskaičiavom, kad mūsų gražuolė dienos šviesą turėtų išvysti apie pietus. Vaistukai laša, palatoje muzikytė groja, kaklelis plečiasi – viskas eina pagal planą. Sulaukus aštuonių ryto, vyras susiruošia perstatyt mašiną į nemokamą vietą. Ir tik jam išėjus gydytojas nusprendžia, jog man būtų ne pro šalį krapštytis iš lovos ir nors truputį pastovėt, o kad būtų linksmiau, dar paskiria ir skatinamųjų dozę.
Štai ir spektaklis prasidėjo. Vyras mane palikęs ramut ramutėlę, po dešimties minučių jau rado aimanuojančią. (Ačiū jam, kad atlaikė mano nežemiškus sąrėmių kamuojamus rankų spaudimus ir net gnaibymus).
Pusei skatinamųjų sulašėjus man jau iš tikrųjų pasidarė sunku, bet patikėkit – tuomet jau jokios baimės nė motais. Vienintelis noras – kad viskas greičiau baigtųsi. O čia dar mano gydytojas rytiniam susirinkime. Tarp sąrėmių dar pakalbam su akušere, jog viskas neturėtų trukti ilgiau kaip tris valandas, kai vis tik gerai įsiklausiusi į mano stenėjimą-aimanavimą-rėkimą po poros minučių ji iškviečia gydytoją iš susirinkimo. Jam atėjus išgirstu tik vieną žodį – GIMDAI.
Viskas pradeda suktis šviesos greičiu. Medikai, lempos, įrankiai, stumk, palauk, kvėpuok vėl stumk.....ir viską nuvainikuojantis klyksmas. Aštuonios valandos penkiasdešimt minučių. Pasaulyje dar vienas žmogus.
P.S. Nors jau po visko – galiu pasakyt, kad nebuvo jau taip ir baisu...
Apie konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
sun