Sužinojusi tą džiugią žinią, kurios jau seniai su vyru laukėme, labai apsidžiaugiau. Kartu laukėme, kartu ruošėmės mažylio atėjimui į šį pasaulį, pirkome mažyliui kraitelį. Tad nekilo abejonių, kad kartu ir būsime, kaip mažylis keliaus į šį pasaulį.
Laikas ėjo, mes laukėme. Tik vyras vis didesnį darbo krūvį apsiimdavo dirbti. Vis seminarai ir mokymai.
Baimę pradėjau jausti, likus porai mėnesių iki mažylio atėjimo į šį pasaulį. Kas bus, jei vyras bus išvykęs? Juk aš planavau gimdyti ne savo mieste, o važiuoti į kitą. Kas tada mane nuveš? Kas bus kartu su manimi? Baimė kankino ir dėl visokių, šiandien atrodo, menkiausių smulkmenų: kad labai skaudės, kad nemokėsiu net paimti savo mažylio tinkamai. O svarbiausia, kad kas nors nenutiktų mažyliui, nes nuo mažens turiu mažakraujystę.
Didžiausią baimę kėlė ir tai, kad labai didelį norą dalyvauti gimdyme reiškė vyro motina, jei tik vyras bus išvykęs, ji garantavo, kad bus šalia. O ne – tik jau ne tai. Man tai per daug asmeniška.
Mažylio laukimas jau ėjo į pabaigą, kaip grįžęs vyras pasakė, kad kaip tik tomis dienomis, kaip man yra ta lauktoji data, jis turės važiuoti į seminarus. Buvo galima rinktis iš dviejų dienų vieną, o mums jos abi labai svarbios ir nekantriai laukiamos.
Sėdėjome su vyru ir tarėmės, kurią dieną geriau jam keliauti. Nes jei išvažiuos, tai tikrai nespės grįžšti. O aš juokauti pradėjau, negimdysiu tol, kol tu nedalyvausi. Arba pagimdysiu dar nespėjus jam išvažiuoti, arba tada kaip grįžęs bus.
Tada jau baimės jausmo neliko, svarbu kad tik kartu abudu būtume. Ir taip nutiko, kad dar tą pačią naktį, kurios išvakarėse aptarinėjom ką daryti, mažylis pradėjo belstis į šį pasaulį...
Viskas taip greit prasidėjo ir baigėsi, kad neliko laiko baimei. Svarbiausia – mūsų ilgai lauktas mažylis su mumis...
Mama Rima
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
blogietee