Planuojame vaikelį. Prabėgo 6 mėnesiai, nieko. Sunerimstame, gal kažkas negerai. Nueinu pas savo gydytoją, papasakoju situaciją. Mane apžiūri, diagnozė – viskas gerai. Su vyru nusistatome terminą, jei dar per 3 mėnesius nieko nebus, eis tirtis ir vyras.
Nuo apžiūros praeina vienas mėnuo, turėčiau sulaukti mėnesinių, bet...Širdis suvirpa, pagaliau ... Tvardau save – nenoriu džiaugtis per anksti, juk nėštumo testai gali klysti.
Pagaliau išaušta diena, kai einu pas gydytoją ir tikiuosi išgirsti pačią geriausią naujieną. Mane apžiūri, diagnozė – nėščia. Pasipila džiaugsmo ašaros, širdis, bijojau, kad nesustotų iš džiaugsmo. Ir nei iš šio, nei iš to, pagalvoju, kad tiktai pagimdyčiau pati, kad tik nedarytų cezario pjūvio.
Nustato gimdymo datą – rugpjūčio 5 diena. Ir taip puškuoju, auginu savo angeliuką. Su nekantrumu laukiu tos dienos. Ir štai ji išaušta. Važiuojame pas gydytoją. Naujienos ne kokios. Vaisiaus vandenų mažai, o mažylis visai nesiruošia į susitikimą su tėveliais, reikia gultis į ligoninę. Gulėjau daugiau nei savaitę. Kiekvieną dieną vis tikėdavausi, kad ši diena jau bus mūsų mažylio gimimo diena.
Penktadienio naktis, prasidėjo sąrėmiai kas 10 – 15 minučių. Sulaukiu ryto, pakviečia mano gydytoją. Apžiūri mane, niekas nepasikeitė, laukiam toliau.
Sekmadienio naktį kartojasi tas pats. Ir vėl sulaukiu ryto. Ir pagaliau gera žinia, atsidarė jau 3 cm. 10 valandą nuveža mane į gimdyklą. Įstato kateterį ir leidžia skatinamuosius. Nuleidžia vandenis. Veikla vyksta labai lėtai. 16 valanda, atsidarymas 6 cm. Paprašau nuskausminamųjų, suleidžia, apsvaigstu. Po minutėlės poilsio po nuskausminamųjų pramerkiu akis, o ten krūva gydytojų.
Praneša, kad teks daryti Cezario pjūvį. Puolu į paniką, aš nenoriu cezario!!!!!!! Deja, cezaris būtinas, gimda nespės atsidaryti ir aš galiu netekti savo angelėlio. Drebančiomis rankom pasirašau reikiamus dokumentus.
Akušerė su mano vyru nuveda mane į operacinę. Paskutinis sąrėmis, suleidžia dalinę narkozę, pajaučiu, kaip sušylu ir laukiu.... 18 valandų 10 minučių, išgirstu savo angelėlio riksmą. Apsipilu džiaugsmo ašaromis. Aš mama...Ir štai mano sūnus jau ant mano krūtinės, pabučiuoju...
{pic:1}
Ko labiausiai bijojau nuo nėštumo pradžios, tas ir nutiko, sūnelį išvydau tik po cezario pjūvio. Bet kokiu atveju, visas kančias atperka nuostabūs mūsų mažiukai. Esu be galo laiminga, turėdama savo turtą Dominyką.
{smallpic:2}
Apie konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
sun