Jei ir Tu nori užduoti savo klausimą psichologei, rašyk forume, pasirinkdama rubriką "Klausk psichologo".
Emi (lialia88):
Sveikos! Man buvo persileidimas. Priežasčių iki šiol dar nežinau. Saugojimosi režimas jau pasibaigė ir bandome vėl pastoti, jeigu pastočiau, labai apsidžiaugtume, bet man labai baisu, kad vėl neatsitiktų "tas pats". Žinau, kam buvo persileidimas, didelė tikimybė, kad gali vėl pasikartoti arba visai nebeturėti vaikučių. Gyvenime esu jautrus žmogus, bet po to įvykio tapau dar jautresnė. Nežinau, kaip atsikratyti tos minties. Ar kam nors tai yra buvę?
Psichologė Vika Aniulienė:
Skaudi tema. Pirmiausia dėl baimės vėl tą patį išgyventi ir pergyventi. Jei žiūrėtume į tai ne kaip į vaiko praradimą, bet pavyzdžiui, kaip į rizikos baimę. Vieną kartą nepavyko – labai baisu, kad nepavyks antrą ar trečią kartą, tačiau bebijant galima nepatirti nuostabių akimirkų, kurias teikia ta rizika, t.y nėštumas.
Klaidinga manyti, kad reikia tolinti mintis ir net nekalbėti apie tas baimes. Priešingai, kaip tik kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite. Su visais. Pačios išsiliesite, lengviau pasijusite ir net nustebsite kiek paramos, kiek patarimų ir palaikymo sulauksite.
Kaip tai daryti? Iš pradžių su artimiausiais žmonėmis, o po to nejučiomis ir su kaimynais pavyks paatviraut.
Kita labai skaudi tema – tai vaikučių neturėjimas ir visų aplinkinių kišimasis į šeimos pagausėjimo reikalus. Jus verčia nejaukiai pasijusti klausimais apie vaikus? Ir dar komentarais? Galima gi atvirkštinė situacija, tegul komentatoriai pasijaučia nejaukiai, pvz. "kartais gandrus kviesk nekvietęs, bet jie pas kaimyną ant kamino peri".
