Laba diena. Norėčiau papasakoti apie savo gimdymo baimę nėštumo metu.
Taigi, kai vieną dieną netikėtai testas parodė tas stebuklingas juosteles, kas reiškė, kad esu nėščia, į mano gyvenimą atėjo didelis džiugesys, bet kartu ir nerimas, baimė.
I nėštumo trimestras. Tuomet jau nebeturėjau darbo, o mano pilve sekundėmis augo nauja gyvybė. Tada buvau namuose viena, nes vyras buvo išvažiavęs, tad niekas negalėjo padėti nugalėti visas baimes.
Naktimis neužmigdavau - girdėjau kiekvieną krebždesį už sienos, daug galvodavau ir bijodavau. Bijojau iš pradžių ne dėl gimdymo, bet dėl kūdikio išnešiojimo. Jau buvau du kartus netekusi savo kruopyčių (nesivystantys nėštumai buvo), todėl su kiekvienu blogu pasijautimu lėkdavau pas savo daktarą.
Echoskopas buvo daromas daugiau kartų nei reikia, nuo toksoplazmozės, citomegalo viruso buvau ištirta daug anksčiau nei reikia tirtis nėščiajai. Viskas vyko sklandžiai.
Artėjo didžiosios metų šventės. Sulaukiau didžiausių kalėdinių dovanų - savo vyro ir II nėštumo trimestro. Baimė prarasti vaikelį jau aprimo. O ir veiklos daugiau turėjau, ir naktimis jau nebe viena buvau.
Tik va, mano ramybę sutrukdė internetas. Pažiūrėjau atvirų gimdymo vaizdelių, kur kerpa, rėkia iš skausmo moterys, kraujas upeliais bėga... Ir vėl prasidėjo baimė. Šįkart baimė gimdyti. Žinojau, kad tai neišvengiama, bet mąsčiau, kad geriau jau Cezario pjūvį darytų nei reikėtų su kirpimais ar plyšimais gimdyti.
Bet baimės aprimo, nes netrukus prasidėjo įvairios problemėlės bei reikalai, susiję su nėštumu. Netrukus sužinojau, kad sergu diabetu, tad reikėjo lankytis Kauno klinikose, susidarinėti įvairias dietas su mažai angliavandenių. Taip pat pradėjau ruošti kūdikiui kraitelį, tad apie baimę gimdyti jau nebebuvo kada galvoti.
Nėštumo pabaigoje prasidėjo kojų ir rankų pirštų tinimai, naktimis atpylinėjimai, nuo kurių springdavau, tad jau pradėjau gyventi su ta mintim, kad kuo greičiau pagimdyčiau. Teko netrumpai pasikankinti dėl šių nemalonių simptomų, bet pagaliau sulaukiau susitikimo su lėliuku dienos.
Gimdymas buvo lengvas ir greitas. Na, tik per sąrėmius rėkiau "užmuškit mane!" ir labai pavargdavau. Tada galvojau, kaip rūpinsiuosi vaiku, jei tokia pavargusi esu. Bet vos tik pagimdžiau, iškart atsigavau, atsirado daug jėgų ir išsilakstė visi miegai (tarp sąrėmių užsnūsdavau).
Pagaliau džiaugiausi savo mažyle.
