Kai buvau nėsčia, visad kalbėdavau su pilvuku, bendravau su ten esančiu gyventoju, nors kai kuriems tai gali atrodyti kvaila, bet su pilvuku šnekėti būtina, taip kūdikis įsimena jūsų balsą, jaučia jūsų meilę, pasiemia gerų emocijų.
Esu per radiją girdėjusi, kad kažkokioje šalyje darė bandymą: viena šeima kiekvieną vakarą skaitydavo pilvukui pasaką vis tą pačią, ir kai vaikas gimė, jis šią pasaką žinojo atmintinai, kai išmoko kalbėti - jai papasakojo.
Tai reiškia, kad kalbėdamos su pilvuku ten esantis kūdikėlis viską girdi, taip pat jaučia jūsų išreikštus jausmus, todėl, sakoma, jog reika kuo dažniau buti linksmai, gerai nusiteikusiai.
Nes jei būsit pikta, stresuosite, tuomet tai patirs ir kūdikėlis - jo smegenys išskirs daugiau blogų emocijų ir užaugęs bus piktas.
Šnekėjau su pilvuku apie viską, stengiausi patirti tik geras emocijas, ačiu vyrui, kuris buvo supratingas, manęs nenervindavo, visad nusileisdavo, buvo rūpestingas, geras. Gal todėl Kajus gimė ramus berniukas - niekad neverkia, diegliukų nebuvo.
Tai ar šnekatės su savo pilvuku, neštukės, ir, esamos mamytės - ar kalbėjote su pilvuko gyventoju?
Rasa Karlonienė
