Atsiguliau ir net nepajutau, kaip nukeliavau į sapnų karalystę. Toje karalystėje išvydau mažytį, gal kokių 2 metukų vaiką. Jis toks buvo gražutis, tų akyčių ryškumas. Žinojau, kad tai buvo nuostabus berniukas, tarsi angelas. Jis prie manęs priėjo ir sako: „einame pažaisti“. Jutau – tai mano vaikas.
Praėjus dviems dienoms po šio sapno, pasijutau keistai. Kažkoks jausmas sakė man, kad kažkas su manimi ne taip. Nubėgau į parduotuvę nusipirkti nėštumo testo, apie tai nieko nesakiusi savo vyrui. Kitą rytą paaiškėja – aš nėščia!
Reikėjo turbūt kokio mėnesio apsiprasti, kad iš tiesų laukiamės mažylio, nes daktaras man pasakė, kad pastosiu sunkiai. Bet štai, stebuklas įvyko. Turbūt kai tebuvo vos pusantro mėnesio mano pilvukui, vyras pasakė : „Pamatysi, turėsim berniuką, o jo vardas bus Gabrielius“... Kad berniukas bus – tuo neabejojau...
Tad laukėme savo nuostabaus angelo, ateinančio į šį pasaulį.. Gimdymo baimė? Jos nebuvo iki pat 8 mėnesio, nes nebuvo laiko apie tai pagalvoti. Visą dėmesį skyriau sau ir savo angelui pilvelyje. Nebuvo nė dienelės, kad neturėčiau, ką veikti. Į dekretą išėjau pakankamai anksti, o tų atostogų laukiau visa širdimi.
Daugelis klausdavo, ką tu veiksi? Patikėkit, turėjau ką veikti. Ėjimas pasivaikščioti, knygų skaitymas, susitikimas su draugėmis ir net mezgimas – tai buvo nuostabus laiko leidimas! Megzti niekada nemokėjau, teko prašyti sesers, kad parodytų kaip kilpą užnerti, juk paskutinį kartą mokykloje per darbų pamokas mezgiau...
Bet pavyko šį bei tą numegzti: šalikiuką
{pic:1}
ir pleduką. Nemokėjau nei batukų, nei kojinyčių, nei kostiumėlio numegzt, na bet svarbiausia, kad bandžiau, ar ne? Bėgo laikas. Per jį niekada nepamiršdavau užpildyti mamos kalendoriaus
{pic:2}
Po kiekvieno apsilankymo pas akušerę pildydavau kiekvieną svarbų įvykį: kiek priaugau svorio
{pic:3}
kokie buvo įvairių tyrimų rezultatai
{pic:4}
{pic:5}
Draugės dažnai klausdavo: “Ar nebijai gimdyti?”. O kaip galima atsakyti į šį klausimą? Bijau? Aš pati nežinojau, ar bijau... Tuomet draugės pasakodavo gimdymo istorijas, tačiau stengiausi jas praleisti pro ausis, galbūt tai man padėjo iki pat galo išlikti ramiai.
Pagaliau liko paskutinis mėnuo. Likus trims savaitėms iki gimdymo, pradėjau dėtis krepšelį į ligoninę, juk nežinosi kada užklups šis malonus netikėtumas. Naktimis prasidėjo nemiga, sunku buvo apsiversti. Nuostabu, kai šalia yra tavo žmogus, kuris visokeriopai padeda.
Likus dviems savaitėms iki gimdymo (37 sav.), mane paguldė į ligoninę dėl per mažo mano mažylio svorio. Nežinau kas atsitiko, rodėsi, viskas buvo gerai, bet štai pirmą kartą išsigandau per visą šį laikotarpį, kai gydytoja pasakė, jei vaikučio svoris neaugs ir bus negeri tyrimai, skatins gimdymą. Tos dienos buvo košmariškos toje ligoninėje.
Naktimis girdėdavau gimdyvių klyksmus, nuolat ateidavo tikrinti vaiko širdutės, galiausiai prasidėjo paruošiamieji sąrėmiai, nors iki gimdymo buvo likusios kone trys savaitės. Po gydytojo apžiūros mane paleido namo trečią dieną, nes gimdymo kaklelis nebuvo atsidaręs, o galiausiai pasakė, kad vaikelis visas į mamytę – juk aš pati tokia smulki, tai ko norėti iš vaikelio.
Nepamiršiu šių daktaro optimistinių žodžių: „Gimdykite mažus, auginkite didelius!” Taigi, ramiai grįžau namo ir nebeliko jokių sąrėmių. Matyt organizmas sujautrėjo bebūnant ligoninėje...Bent jau aš taip maniau.
2008 metų lapkričio 4-oji, 4 valandos ryto (39 savaitės). Miegu ir staiga „bum” garsas viduje tarsi šautų šampanas ir vaikelis sakytų, kad jau ateina... Atsikeliu, žiūriu maža balutė lovoje... Aš vyrui barkš barkšt į nugarą su ranka, sakau „jau!“ O jis: “Kas jau?”, sakau : “Gimdau!“..Vargšelis vyras, visas apsimiegojęs nesuprato, kas dedasi...
Vos spėjau nubėgti į vonią... Vandenys bėgo visu pajėgumu... Skausmo jokio, tik nerimas. Pasižiūriu į veidrodį ir galvoju, o kas dabar? Kas keisčiausia, tą naktį kaip nujausdama pasidėjau netoli drabužius, kad galėčiau jais greit apsirengti, jei staiga pradėčiau gimdyti.
Kadangi neturėjome mašinos, paskambino vyras mano seseriai... Ji taip pat kaip nujausdama buvo pasiruošusi šiai nakčiai.. Tik padarė sesuo vieną klaidą – pasakė iškart mano mamai, o tada ir prasidėjo visas linksmumas: mama pašoko iš lovos ir bėgo į vonią plautis galvos...
Sesuo jai sako: “Mama, ką darai? Kol tu galvą išsidžiovinsi, Živilė pagimdys”.. O tada dar didesnis mamai stresas... Važiuojant į ligoninę mama atrodė tarsi ji gimdytų..
Ligoninėje atsidūrėme 6 valandą ryto. Bet man jokių skausmų, tik labai keistas jaudulys. Nesupratau, ar bijau ar ne, bet buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai be jokių nuskausminamųjų. Deja. Patikrinus gimdos kaklelį, jokio proceso nevyko. Na, galvoju dar anksti... Tad vyras numigo.
{pic:9}
o aš vaikščiojau nuo vieno palatos galo iki kito...Tuomet supratau, kad tas laukimas – kelia pačią didžiausią nežinomybę, kuri pradėjo virsti į baimę...
8 valandą ryto gydytoja patikrina mano gimdos kaklelį.. Deja, vėl jokio proceso... Tuomet girdžiu: leidžiame skatinamuosius. Na nesipriešinsiu gi, tebūnie kaip jau lemta, svarbu greičiau pamatyti savo angelą, kuris vargšelis jau kurį laiką pilvuke be vandenų...
10 val. ryto prasivėręs tik 1 cm. O skausmas nežmoniškas. Bet mintyse – kentėsiu iki galo.. Akušerė bėgioja ir vis klausinėja, ar reikia nuskausminamųjų, o aš atsakau, kad nereikia... Tuomet išgirstu: „Kokia šaunuolė, kad šitaip sugeba ištvert”, nes skatinamieji vaistai dirbtinai skatina sąrėmius, o tai dvigubai didesnis skausmas nei gimdyti be jų (bent jau taip girdėjau iš mamyčių, kurios gimdė su nuskausminamaisiais, o kitą vaiką – be jų, tad jos žinojo, kad skausmo pobūdis skiriasi).
12 val. Tik 1,5 cm. Jokio proceso, tik begalinis skausmas! Tuomet suleidžia dar vieną skatinamųjų dozę. Manęs vis klausia, gal bent į raumenis vaistukų noriu. Sakau: „gerai“.. Bet spėkit ar skausmą sumažino? Ne...visiškai jokios reakcijos.
14 val.30 min. Mano jėgos senka, o skausmas dar didesnis nei prieš tai. Atsivėrę tik 3 cm.... Klausiu akušerės, kiek dar tai truks.. Atsakymas: „Nežinia, nes labai lėtai atsivėrinėja gimdos kaklelis, gal dar kokias 5-6 valandas“... Pakraupau...Girdžiu kalbas, kad gali man daryti cezario pjūvį, dėl mano siaurų klubų.. Galų gale nusprendžiu pasinaudoti galimybe ir šiek tiek palengvinti begalinį skausmą... Jaučiau, kad ir sūneliui be galo sunku...
Skausmas sumažėjo 50 procentų. Vieną pusę jaučiau stipriai, o kitos pusės visiškai nejaučiau – tai leido šiek tiek atsipūsti.
16 val. 50 minučių.. Jau galas. 9 cm.. Ir pradedu jausti stiprų stūmimą... Šaukiuosi akušerę, sakau, kad jau gimdau. O ji ramiai: „Žinau“.. Žinoma, jos pripratusios prie šių dalykų ir žino kada, kas ir kaip, tačiau mus, gimdyves, tai veda į nerimą.
Vaikutis gimė ganėtinai sunkiai. Net 20 minučių vyko išstūmimas.. Aš visiškai neturėjau jėgų, tad teko kirpti. Bet...
Štai pamatau savo angelą, kurį padeda ant krūtinės
{pic:6}
Jis žiūri į mane gražiomis akytėmis, kaip iš to sapno... Man ištrykšta ašara... O naujai iškeptas tėtukas tiesiog apstulbęs. Akušerė klausia vyro, ar jis kirps virkštelę, o vyras net negirdi, tik žiūri į savo sūnelį... Tai toks neapsakomas jausmas, kuri sunku apibūdinti.
Tą akimirką visiškai nebejaučiau jokio skausmo, tik begalinę laimę ir džiaugsmą išvydus angelą Gabrielių
{smallpic:7}
Nors pagimdžiau mažo svorio sūnelį (2,860 kg), tačiau dabar auginu didelį ir sveiką mažylį
{pic:8}
Daktaro žodžiai pasitvirtino...Labai dėkoju savo vyrui, kuris visą laiką buvo šalia ir mane palaikė. Nors prieš tai mes tarėmės, kad gimdyme dalyvaus mama, buvo atvirkščiai. Gimdymo metu pamačiau, kad vyras man daugiau padeda negu nuolat nerimaujanti mama...
Taigi, 13 valandų ir 20 minučių gimdymas – ganėtinai ilgas. Bet verta atiduoti visas jėgas – kad turėtum tokį stebuklą...
Živilė Bagdonienė
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
neri
sun