Sveikos:) Vakar buvau apsilankiusi pas savo ginekologę eilinės apžiūros. Sedėjau prie kabineto ir prisiminiau, kai buvo dar pati nėštumo pradžia.
Tuo metu vis bandžiau išpūsti pilvą ir apsirengti kuo labiau aptemptus drabužius, kad tik visi pamatytų ir sužinotų, kad esu nėštukė, kad aš laukiuosi savojo stebukliuko:) O šiandien sedėjau ir galvojau "kaip būtų gerai, jeigu mano pilvas būtų bent per pusę mažesnis negu yra dabar, būtų šiek tiek lengviau pūškuoti":)
Ir kodėl mes, žmonės, tokie keisti, visuomet norime gauti tai, kas jau neįmanoma būtent šiuo momentu? Sakykite, ar Jums taip nebūna?:) Na, bet grįžkime prie mano apžiūros...tfu tfu tfu, viskas idealu, o mano mažylis jau apsivertęs žemyn galva, tad laukiu nesulaukiu savo sėkmingo, greito ir lengvo gimdymo:)
Be to, mano ginekologė nusiuntė mane pas šeimos gydytoją, dėl visą ko...man patiko, kai mane pasitiko seselė bei gydytoja "ogo, kokia Jūs jau didelė ir apvali":) Žodžiu, kad ir kaip man jau būtų sunku vaikščioti, tačiau teigiamų emocijų išties netrūksta, jų kasdien tik daugėja:)
Jau 33 nėštumo savaitė, o tai reiškia, kad mano mažylio ūgis jau siekia 42 cm, o jo svoris - daugiau nei 1800 g. Gimimo momentu vaiko galva yra 2% didesnė negu mano gimdymo takai. Mažylio smegenys apsuptos plokščių kaukolės kaulų, kurie dar nesuaugę. Šie kaulai minkšti ir gali keisti formą bei užslinkti vienas ant kito, todėl labai svarbu, jog galvai praeinant gimdymo takais, jai nebūtų pakenkta.
Na, bet tikiu, kad pas mus viskas bus gerai. Žinote, pastaruoju metu aš vis daugiau ir daugiau pasakoju Gabytei, kad pilvelyje nešioju leliuką. Manau, jai per daug sudėtinga suvokti, kad tai bus jos brolis arba sesytė, užtat sakau paprastai "pilvelyje gyvena leliukas".
Kartais Gabytė prieina prie manęs, pakelia man gražiai drabužį, prisiglaudžia prie mano pūpsančio pilvuko ir sako "lialia":) Tokiomis akimirkomis aš net pravirkstu:) Beje, kol dar mūsų krašto neužpuolė baisūs karščiai, nutarėme pasinaudoti proga ir išvažiuoti aplankyti giminių Panevėžyje, kur Gabytė surado naujų draugų, vėžliukų:)
Be to, užsukome pasigrožėti tulpių jūra Burbiškių dvare. Štai keletas smagių akimirkų:)
Žinote, neseniai skaičiau straipsnį viename psichologiniame žurnale, kuriame buvo nurodyta, jog laimingiausios šeimos yra bevaikės, kadangi jos gali stiprinti tarpusavio ryšį nieko netrukdomi, jie gali keliauti, kada panorėję, gali nueiti į kiną ilgai nemąstydami, ilgiau pamiegoti ir t.t. ir pan.
O štai tos poros, kurios turi vieną ar netgi daugiau vaikų, nebegali leisti sau tokios prabangos, užtat jų santykiai yra silpnesni...vat perskaičiau aš tą straipsnį ir niekaip negalėjau su tuo sutikti...kinas, teatrai, kelionės, ilgas rytinis miegas - visa tai smagu, bet kur tikros nesuvaidintos emocijos?
Tos gražios vaikiškos šypsenos, jų tyrumas, jų pirmi šilti žodžiai, apkabinimai...pastaruoju metu aš nors ir miegu žymiai mažiau, bet kai Gabytė atsikelia ir prisiliečia prie manęs, iš pradžių kutena nosytę, paskui švelniai pabučiuoja bei apkabina, tai mane apima toooookia palaima, kad oi oi oi....negalėčiau atsisakyti viso to vien dėl taip vadinamų "stiprių tarpusavio santykių".
Man rodos, mūsų su vyru santykiai yra tobuli, o Gabytė juos tik dar labiau sustiprina. Atsiradus antram leliukui, mūsų gyvenimas eis tik geryn ir geryn, juk svarbiausia, kaip pats jautiesi, kaip pats žvelgi į savo gyvenimą, o vaikai - tai mūsų džiaugsmas:)
Šia linksma gaidele ir baigsiu šios savitės blog'ą:)
IKI, nėštukė Viktorija:)
vaidlina
neri