Jau baigiasi 22-oji nėštumo savaitė. Viskas po senovei. Pilvelis auga, dubens kaulai karts nuo karto paskauda, vaikutis ramiai sau pilvelyje plazdena. Nieko naujo mano fronte, išskyrus tai, kad ramybė baigėsi.
Praeitą savaitę buvau pas ginekologę apžiūrai. Vos atsivertusi nėščiosios kortelę, ji tarė: "Sveikinu, tai turėsite dukrytę!" Gerai, kad sėdėjau, nes tikrai nustebau, paklausiau, iš kur ji žino. O gydytoja: "Juk į jūsų kortelę įrašyta, kad vaisius yra moteriškos lyties." Man tai buvo atradimas, dar nė karto, kai laukiausi, į kortelę nebuvo įrašyta būsimo kūdikio lytis.
Kilo klausimas, tai kodėl echoskopuojanti gydytoja man 100 proc. neužtikrino, kad laukiamės mergaitės, kai tuo tarpu į kortelę įrašė, jog vaisius moteriškos lyties. Tą kartą net neskubėjau grįžti namo, įvairiausios mintys sukosi galvoje. Nuėjau į parduotuvę, pakilojau rožinius rūbelius ir vėl padėjau į vietą, pirkti nesiryžau.
Priaugau 7 kilogramus. Man atrodo, kad tai labai labai daug. Iš tikrųjų prieš nėštumą svėriau 49 kg, bet per pirmuosius tris mėnesius svoris krito, tad į nėščiosios kortelę įrašyta 46 kg (tuomet man buvo 12 savaičių nėštumas). Gydytoja kaip tikra moteris ėmė mane guosti, kad visai nedidelis tas mano svoris, juk jeigu skaičiuotume nuo 49 kg, tai tepriaugau 4, o ne 7 kilogramus. :)
Tyrimai geri, tik hemoglobinas labai žemas, vos 104. Pamatavusi kraujo spaudimą (kuris buvo 90 ir 60), gydytoja net atsilošė kėdėje. Po geros pauzės ji pasižiūrėjo į mane ir paklausė: "O tai kaip jūs jaučiatės?" Aš kaip įprasta atsakiau: "Gerai, labai gerai." Gydytoja į mane pažiūrėjo ir mačiau, kad nepatikėjo.
Ji tarė, kad man turėtų būti silpna, jėgų - nulis, greit turėčiau pavargti, suktųsi galva, o širdis liptų iš kulnų. Aš jai ir sakau: "Taip ir yra, bet įpratau prie tokios būsenos, tad viskas gerai."
Išvada tokia: geriu geležies tabletes, nuo kurių po 3-4 kartus sėdžiu tualete to rimto reikalo ir vėl pradėjau gerti folio rūgštį. 27-ąją nėštumo savaitę tyrimus reikės pakartoti, tuomet dar kartą darys vaisiaus echoskopiją, ims tepinėlį, ir tikriausiai reiks ištverti tą baisųjų gliukozės tyrimą. Iš tikrųjų jaučiuosi keistai.
Dar protu ir širdimi nesuvokiu, kad turėsime mergytę (tikiuosi, ji nepavirs berniuku). Kyla įvairiausių keistų baimių: o kaip reikės ją auginti, kaip auklėti, o dar pinti kasas, pirkti kaspinus, o kaip reikės rengti, o kaip plauti užpakaliuką, o kaip... Vyras sako, kad jau geriau būtų trys bernai, nes neįsivaizduoja, ką reikės veikt su dukryte.
Anot jo, berniukus galima "pakankinti", pamuštruoti, Benas reguliariai turi daryti virvutę, Kasparas jau kabo pasikabinęs ant skersinio, jie visi, net ir mažiukas, daužo bokso kriaušę namuose, su Benu tėtis eina pabėgioti, berniukus galima pakamuoti stipriau, ar pakėlus už kojų palaikyti žemyn galva. O ką reikės daryti su mergyte?
Žinokit, jaučiuosi, lyg ruoščiausi svarbiam gyvenimo egzaminui. Prisipažinsiu, man bus labai įdomu, nes trečią berniuką auginti būtų... nuobodu.
Jeigu praeitą savaitę rašiau apie ramybę šeimos uoste, tai ši savaitė - visiška priešingybė, kaip ir anos savaitės pabaiga, kai vyras grįžo namo. Pasakysiu atvirai, nespėjau jo pasiilgti. Savaitgalis vėl buvo intensyvus: važiavome į golfo aikštyną, vėliau šventėme draugės gimtadienį, kur Kasparas prasiskėlė lūpą.
Sekmadienį su keliom mamytėm iš MK buvome kine. Smagiai praleidome laiką žiūrėdamos išties linksmą komediją "Sunokusios pamergės". O pirmadienį vėl važiavau pas tėvukus. Tik ramybės šįkart nebuvo nei man, nei juolab tėvams.
Mažiukas, kaip tikras būsimas aktorius, rodė ragus, reikalavo senelių dėmesio, o jei ko negaudavo, kaip kokioje dramoje griūdavo ant grindų ir rėkdavo nesavu balsu. Lyg vaiką kas būtų pakeitę. Gerai, kad jau ryt grįžtam namo, nes dar savaitė su seneliais, ir reikėtų juos vežti į beprotnamį.
Mano mama visą savaitę kartoja: "Džiaukis, kad turėsi dukrytę, bus tau lengviau". Na, o kaip ten bus iš tikrųjų, tik gyvenimas parodys. Vakar į svečius atvyko draugė, kurios nemačiau net septynerius metus, nes ji su šeimyna gyvena Londone. Smagiai pasibuvom, paplepėjom, rodos, ne septyneri, o tik vieneri metai prabėgo nuo paskutinio mudviejų susitikimo.
Abi laukiamės, abi turėsime dukrytes, tik ji gimdys mėnesiu anksčiau negu aš. Vakare su Benu važiavome į kiną "Ratai2". Tiesą pasakius, pirmoji dalis man patiko labiau. Šįkart buvo daugiau veiksmo, man net priminė Džeimso Bondo filmus. O ir pats filmukas pasirodė ištęstas. Gerai, kad nesumąsčiau kartu pasiimti ir mažiuko, jis tikrai nebūtų ištvėręs dvi valandas
kine. 
Tiesa, šią savaitę atlikau gerą darbą - pagaliau užpildžiau Beno I-ųjų metų albumą. Taip pat radau Beno kurtų pasakų (jam tuomet buvo ketveri), kurias buvau įrašiusi į savo mobilųjį telefoną, o dabar perrašiau į sąsiuvinuką. Štai kelios pasakėlės.
"Gyveno kartą vilkas. Vieną dieną jis išėjo pasivaikščioti į parką ir sutiko daug saulių, šimtą saulių! Viena saulė buvo vardu Kristina. Jie abu nuėjo į parką, vaikščiojo vaikščiojo ir viskas."
Štai kita - siaubo pasaka. "Mikė Pūkuotukas su Paršeliu išėjo pasivaikščioti. Staiga sutiko piktą vilką. Metė Pūkuotukas medaus puodynę vilkui į galvą, o paršelis bedė jam kardu į koją, dar vieną kartą, dar vieną kartą. Eina toliau. Pamatė bjaurų kiškį. O kiškis bjaurus, nes NEMYLĖJO! Mikė Pūkuotukas metė į jį medaus puodynę, o paršelis į jį bedė kardą. Ir grįžo jie namo, į savo trobelę pakraštyje. Kaip buvo, taip ir buvo. Pa-bai-ga."
Iki kito karto, mielosios.
Kristina
Krisliukas