Sveikos, mielosios:) Štai ir vėl aš su savo nėštumo džiaugsmais bei šiokiais tokiais rūpesčiais. Man jau 20-ta nėštumo savaitė, o tai reiškia, kad mano mažylis išaugo iki 146-160 mm, o jo svoris siekia apie 260-300 g.
Kai bandau visą tai realiai įsivaizduoti, man sunkiai sekasi, nes aš visuomet turiu su kuo nors lyginti, o šiuo metu man į galvą niekas kitas neateina, kaip mėsa...ech, matyt, ir vėl valgyt noriu:) O jei rimtai, tai ištiesiu ranką ir bandau įsivaizduoti, kaip mano mažuliukas telptų ant mano delno.
Sakykit, kai buvote nėštukės, ar irgi galvojote panašiai? Žinote, 20-tą nėštumo savaitė mažuliukai suaktyvėja, jų judesiai sustiprėja, o savo rankytėmis jie jau gali kažką čiupti. Kai pagalvoju, ką tokio gali čiupti mano mažylis, vienintelė mintis - tai virkštelė.
Ar žinojote, jog mokslininkai, tiriantys dar negimusių vaikų elgesį, nustatę, jog šis "žaisliukas" padeda mažyliui pralinksmėti? Pasirodo, kai mūsų leliukams, gyvenantiems pilvelyje pasidaro liūdna ar nuobodu, jie pasiguodžia stipriai suimdami rankytėmis bambagyslę, panašiai, kaip kad jau gimęs vaikutis priglaustų prie savęs savo mėgstamą žaisliuką. Neįtikėtina, ar ne?:)
Šią savaitę aš jau buvau eilinės apžiūros pas savo gydytoją, kuri man parodė mažylį echoskopiškai. Aš mačiau jo galvytę, stuburiuką, kaip plaka jo maža širdutė, o kai man pasakė, ko aš laukiuosi, tai net ašaros pasirodė akyse. Aš net nežinau kodėl, ar dėl to, jog man pranešė jo lytį, ar kad sužinojau kažką naujo apie savo leliuką.
Žinoma, aš jau pranešiau šią džiugią naujieną savo vyrui (jis buvo pirmas, kas apie tai sužinojo), paskui savo mamai ir anytai:) Šiaip tai planavau pasidalinti ir su Jumis, bet išlaikysiu šią paslaptį iki kitos savaitės, kadangi noriu pranešti šią žinią savo draugėms mūsų susitikimo metu, o jis įvyks tik kitą savaitę, tad, mielosios, būkite kantrios.
Kalbant apie mano savijautą, tai ji gana keista, nes mane ir vėl bando apimti tas žiaurusis tinginukas (stengiuosi jį vyti šalin), tinsta rankų pirštai ir traukia kojos mėšlungis. Žodžiu, visa "ligų" puokštė:) Pasidalinau apie tai su viena MK mamyte, ji patarė pagerti Mg, tą patį pasiūlė ir mane prižiūrinti gydytoja.
Jau pradėjau savo Mg kursą, tad žiūrėsime, ar pavyks man įveikti mano kasdienį nuovargį bei, taip sakant, gana nemalonius kojos pojūčius:) Be to, aš jau pradėjau naudoti specialų kremą, apsaugantį nuo strijų.
Žinote, nešiodama Gabytę, aš naudojau Weledos firmos aliejuką, tepiau juo savo pilvą 2 kartus dienoje, ryte ir vakare. Šiuo metu mama man padovanojo naują kremą, kurį ir naudoju.
Žinau, kad daugelis moterų nelabai tiki visomis tomis priemonėmis nuo strijų, tačiau (tfu tfu tfu), ar tai genai, ar tai stebuklingas aliejukas, ar tiesiog mano įsitikinimas, tačiau po dukrytės gimimo aš strijų neturėjau, tad šiuo metu darau lygiai tą patį, kad ir po antro leliuko gimimo galėčiau džiaugtis savo figūra:)
Na, o kalbant apie mano laisvalaikį, tai jis buvo puikus.
Savaitgalį mes buvome nuvažiavę pas draugus, kurie pakvietė mus į savo vestuves birželio mėnesį. Man patiko, kai draugė pasakė: "Tik nieko neplanuokite, nes mes tuokiamės". O aš jai į tai: "Aš tai gal ir nieko, bet dėl leliuko tai nepažadu". Smagiai iš to pasijuokėme.
O štai kita mano draugė pranešė, kad išvažiuoja gyventi į Turkiją, mat ji susipažino su savo gyvenimo meile ir nori realiai išbandyti judviejų jausmus. Taigi, tądien gavau vieną džiugią, o kitą šiek tiek liūdnoką naujieną, juk neprivažinėsi labai dažnai į Turkiją, nors....ką gali žinoti:)
Sekmadienis buvo gana ramus, vos ne pusę dienos praleidau lovoje, šiaip tingėjau keltis, tai namiškiai jau buvo šoko būsenoje vis klausinėjo, ar man viskas gerai:)
Na, o štai rytoj mus su vyru mamytė išleidžia į Cosmo premjerą, ji užims Gabytę, o mes galėsime pasimėgauti filmu "Be įsipareigojimų". Taigi, tiek šiam karteliui, bėgam su mažyle į lauką, kol dar matome saulės spinduliukus.
IKI, nėštukė Viktorija:)