Jau pusė nėštumo. Kai pagalvoju, visai neseniai švenčiau savo gimtadienį, galvojau norus, o jau baigiasi vasara, tuoj ateis ruduo, žiema... Jau greitai mūsų šeimyna pagausės.
Jaučiuosi gerai, beveik kaip nauja. Tik kartais taip surakina dubens kaulus, kad vos galiu paeiti. Blogiausia būna atsigulus miegoti. Va tada labai maudžia visus šonus, ant nugaros gulėti negaliu, o jei atsigulu ant šono ir noriu apsiverst, tai vos vos per skausmus apsiverčiu. Išlipti iš lovos - tikra bėda.
Einu išsiskėtusi ir kaip surakinta. Tokia būsena tęsiasi tol, kol išsivaikštau. Dar pradėjo tinti kojos. Ypač per karščius. Ar ne per anksti? Manęs turbūt nesupras tos mamytės, kurios labai nori pastoti... Bet sakau atvirai, nebenoriu būt nėščia. Toks jausmas, kad paskutinius du-tris metus nieko neveikiau, tik laukiausi, gimdžiau ir maitinau.
Vyras vis paklausia, o tai kas negerai, kad taip jautiesi? Sakau, pabandyk pats prisirišt prie pilvo arbūzą, ant kojų užsidėt maišus smėlio ir dar paprašyk, kad padaužyčiau per klubus su beisbolo lazda... O kur dar visokie apribojimai... Pirmą kartą per visus nėštumus nepatinku sau, jaučiuosi stora, nors dėl to niekada nesukdavau sau galvos.
Žinokit, pasiilgau būti tiesiog moterimi. Nesuprantu, iš kur tokios mintys galvoje, juk nėštumas nėra amžinas. Na dabar apie smagesnius dalykus... Kadangi vyras Lietuvoje vieši paskutinę savaitę, tai nusprendėm dar paatostogauti prie jūros. Tiesa, prieš tai su vaikais buvome nuvykę aplankyti mano tėvukus Panevėžyje.
Labai smagiai, šiltai pasibuvom: važiuodavome į sodą, būdavome gryname ore, valgėme daug įvairiausių uogų.
Buvau labai laiminga, kad mano mažiukas valgė juodųjų serbentų! Juk prieš tai jokios uogos į burną nė nepaimdavo. O dabar pats skynė juoduosius nuo krūmo, mažomis rankytėmis dėjo uogas į burnytę. Net bandė lipti ant kopėčių vyšnių skinti.
Žinote, ką radau sodo namelyje? Tokį seną savo žaidimą, lyg "Skraidukas" vadinasi. Pamenat, galima dviese žaisti: atsistoja du žmonės vienas prieš kitą, paima už rankenų virves, o per vidurį toks plastmasinis kamuoliukas - skraidukas. Nepavyko su Benu pažaisti to žaidimo, dar nelabai vaikas turi jėgų.
Tai žaidėm kartu su mama. Oj, kaip ji iš visos sveikatos tą skraiduką skraidindavo, net atmušė man rankas! :) O čia tėvų sode užaugo eglutė. Dar auga ąžuoliukas. Gaila, kad išsikrovė fotoaparato baterijos, negalėjau nufotografuoti. Specialiai šių miško medžių nesodinom, patys savaime išdygo. Man taip gražu :)
Aną savaitę buvome prie jūros. Iš pradžių kelias dienas Palangoje, o paskui - Nidoje. Palangoj buvome su draugais - Kaspariuko krikštatėviais. Kaip visada, buvo labai linksma, daug pokalbių, juoko, šmaikščių frazių ir prisiminimų. Tiesa, buvo labai karšta, negalėjau net prie jūros ramiai būti.
Ir viską gadino įkyrios musės, panašios į širšes. Jos tūpdavo visur, net mažiukui ant veido... dar ant vežimo, ant rankų, kojų. Košmaras! Tos musės skraidė visame mieste. Kasparas jūroje nesimaudė, paniškai bijojo, nelipo ir ant smėlio. Sėdėjo vienoj vietoj, ir jei tik ant rankytės pakliūdavo smėliukas, greitai liepdavo man jį nuvalyti. Turbūt pedantas auga. :)
Kelias dienas lijo lietus. Tad apsilankėme Mini zoologijos sode netoli Klaipėdos. Kaip man ten patiko! Turbūt nerealiausia, kad galima maitinti žvėrelius, ir kad jie vaikšto iš paskos ir prašo duonos.
Vos už 2 litus gavome kibirėlį baltos duonos. Vaikams buvo didžiausia atrakcija šerti ją gyvūnams. Duonytės užteko ne tik žvėreliams, bet ir alkaniausiajam.
Man labai patiko naminės pelėdos ir meškėnai.
Liūtai miegojo sau atsipūtę ir nekreipė į lankytojus dėmesio.
Tik lamos prisibijojau, o ji kaip tyčia vis sekė ir sekė mane.
Kasparui labiausiai patiko meška. Ypač po mano frazės iš Teletabių filmuko: "Aš lokys, aš lokys, rudu gauruotu kailiu...". Kasparui taip patiko, kad turėjau kelias minutes stovėt ir vis kartot kartot kartot vaikui tą sakinuką. O jis klausėsi manęs ir juokėsi juokėsi juokėsi. :)
Tiesa, Palangoje turėjome vieną nuotykį. Kadangi artėjo mano geriausios draugės gimtadienis, reikėjo išrinkti jai dovanėlę. Buvo jau vakaras. Draugų šeimyna nusprendė prigult valandėlei, o mūsiškiams miego nesinorėjo, tai nusprendėme eiti dovanos. Pažiūrėjome pro langą - niaukiasi, debesys kaupiasi, vėjas kyla...
Mano mintis buvo, geriau palaukti rytojaus ir tada suorganizuot dovanėlę. Vyras nusprendė priešingai. Na, tad ilgai netrukę pasiėmėm mažiuką ir išlėkėm laukan. Vos išėjom pro duris, taip papūtė vėjas, kad galvojau nuneš galvą nuo pečių. Pasakiau vyrui, kad tuoj bus didžiulis lietus, juolab kad pranešė škvalą (čia buvo ta diena, kai visoje Lietuvoje siautė škvalas). Vyras - orų ekspertas - pažiūrėjo į dangų ir rėžė, kad pagal jo skaičiavimus, škavalas bus po valandos, o per tą laiką mes spėsim grįžt į namus.
Kol nuvažiavom, kol suradom, kur pastatyti mašiną, tik įėjome į Basanavičiaus gatvę ir pradėjo lyti. Jūs neįsivaizduojat, kokia buvau pikta, vyras nebeturėjo net kur dėtis. Gerai, kad mažiukas ramiai sau sėdėjo vežimėlyje ir stebėjo siautėjančią gamtą. Aišku, buvome pasislėpę po nedideliu stogeliu, bet kai vėjas papūsdavo, tai visas lietus pildavo tiesiai ant manęs.
Oj, kaip nepavydėjau tiems, kas suposi apžvalgos rate... Na nepasakosiu visų smulkmenų ir ginčų, tik pasakysiu, kad dovaną vis tik radom. Galiausiai, ėjau laiminga lyg undinė Basanavičiaus gatve lietui lyjant pasikėlusi baltą ilgą suknelę, šlapia kaip višta nešdama sunkų pilvą, bet su dovanėle rankoje.
Ko tik nepadarysi dėl geriausios draugės. Šią "šlapią" dovanėlę prisiminsiu visą gyvenimą. Tiesa, tą vakarą, pasveikinę draugę su artėjančiu gimtadieniu, kepėme šviežias menkes. Draugės vyras, Kaspariuko krikštatėvis, tą dieną nemažai menkių sugavo jūroje. Tiesą sakant, tokios skanios žuvies dar gyvenime nevalgiau. Tiesiog pasakiškai skanu, net dabar prisiminus seilės tysta... mmmmm
Pailsėję Palangoje, vykome į Nidą. Šįkart aš truputį nusivyliau poilsiu Lietuvoje. Vis tik brangu, o oro neužsakysi. Kai vieną dieną nuo ryto iki vakaro lijo lietus, nusprendėm parduotuvėje nusipirkti "Monopolio" žaidimą ir pažaisti. Žaidėme kiekvieną vakarą, buvo taip gera, kad visa šeima kartu. Žaidimai labai suartina, pasijutome vieningi. Iš tikrųjų laiką praleidome gerai, ir prie jūros buvome, ir dviračiais vyrai važiavo, ir užlipome Nidos švyturio apžiūrėti.
Turbūt galėčiau daug pasakot ir pasakot apie savo poilsį, tiek daug visko nutiko - ir gero, ir juokingo. Buvo ir barnių, vaikai ožiukus rodė, kartais ir mano ožkytės charakteris išlįsdavo lauk. Bet pasakysiu tiesą - labai labai norėjau grįžti į namus. Grįždami namo, net nebesustojome Juodkrantėje, nors buvome suplanavę pasivaikščioti Raganų kalne. Bet namų trauka šįkart nugalėjo.
Baigiu šįkart savo dienoraštuką, gal per daug išsiplėčiau, nors pradėjusi rašyti, nebegaliu sustoti, tiek daug atsirado ką pasakyt. Ai, vos nepamiršau. Taigi prieš kelionę į pajūrį buvau pas gydytoją. Atliko išsamų vaisiaus organogenezės įvertinimą (labai jau gudrus pavadinimas), o iš tikrųjų - paprasčiausią echoskopiją.
Kartu dalyvavo ir mano visi vyrai. Iš tikrųjų jaudinausi lyg jaunamartė prieš vestuves. Dar kirbėjo mintis, ar leis vyrams kartu dalyvauti apžiūroje. Bet gydytoja mielai visus priėmė į ankštą kabinetėlį. Pamačiusi mano vyrus, nužvelgė ir tarė: "Turbūt atėjot įsitikinti, kad sesutės laukiat... pažiūrėsim", net man pačiai įdomu pasidarė. Ačiū Dievui, vaikutis vystosi gerai, visi organai vietoj, širdelė plaka gražiai, ir svarbiausia, kad vaikutis atitinka savaites. Na, gal yra keliom dienom didesnis, bet ne pusantros savaitės, kaip man sakė iš pradžių. Pamatavusi vaikutį, apžiūrėjusi organiukus ir viską surašiusi, gydytoja pažiūrėjo ir lytį... Tik nepatvirtino visu 100 proc., ko laukiamės, sakė, dar per mažas vaikutis.
Gydytoja žiūrėjo žiūrėjo, rodė mums ir tarė: "Greičiausiai jūs laukiatės... mergaitės." Mačiau viską puikiai ir aš, nes vaikutis buvo išsiskėtęs, o toje vietoje nieko nebuvo. Bet vaizdas buvo iš užpakaliuko apačios, tad berniuko atributo galėjo ir nesimatyti. Juk, pavyzdžiui, Benas, šeštame nėštumo mėnesyje irgi buvo mergaitė. Tad negaliu tvirtinti, kad tikrai tikrai mes laukiamės mergytės, bet jeigu taip - tada, pasak Beno, "YES!"
Iki kito karto, mielosios. Tikiuosi, Jūsų labai nenuvarginau savo rašliavom.
Bučkis virtualus:* Kristina
ausryte12
Krisliukas
rugpjutis