Ypatingas globėjos E. Vaitkevičienės ir paauglystėje į globą paimtos Deimantės ryšys auga iki šiol

„Su jais išgyvenau ir vis dar išgyvenu emocijų vandenyną, bet žinau, kad visi suaugusieji surado savo kelią. Būna, kad naktį paskambina dėl blynų recepto ar pasitarti, kokius vaistus išgerti nuo kosulio. Kai kam buvo ir neigiamų pažymių trimestre, o dabar turi verslą Nyderlanduose. Tikiu, kad jeigu nesulaužysim asmenybės, o augantį paauglį pažinsim ir priimsim, viskas bus gerai“, – sako Zarasų rajone gyvenanti globėja Eglė Vaitkevičienė.

Eglė į suaugusiųjų gyvenimą palydėjo aštuonis vaikus, neminėdama atskirai biologinių ir globojamų. Juk visi – savi. Viena iš Eglės globotinių – Deimantė, dabar kurianti savo gyvenimą. Su ja Eglė susipažino, kai merginai buvo trylika, o į šeimą gyventi pakvietė septyniolikos. Nors iki tol kartu leisdavo vasaros atostogas, dažnai atvažiuodavo svečiuotis ir užmezgė glaudų ryšį, kuris labai artimas iki šiol.

Globos centrai „Vaikai yra vaikai“ dalinasi atviromis istorijomis apie globėjus, kurie į savo šeimą priėmė paauglius, ir vykstant iniciatyvai „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečia pagalvoti apie paauglių globą. Globos institucijose gyvena daugiau nei 1 000 vyresnių nei 10 metų vaikų, kurie laukia globėjų.

Negalėjau atskirti jos ir brolių

Deimantė su Egle susipažino po to, kai globėja į šeimą priėmė 8-metį Deimantės brolį. Po kažkurio laiko, per Kalėdas globėja iš tuometinių vaikų namų pasisvečiuoti paėmė ir 13-metę Deimantę bei jos mažesnį broliuką.

„Buvo šiek tiek įtampos, Deimantė buvo nebe mažas vaikas. Juo labiau neturėjau nei vieno biologinio paauglio. Buvo šiek tiek nedrąsu. Be to, ir atsiliepimai apie Deimantę buvo įvairūs – aštri paauglė, „ar tikrai norite, kad ji pas jus svečiuotųsi, nes turėsite problemų?“. Po tokių kalbų negaliu sakyt, kad sutrikau, bet žiūrėjau į viską atsargiai“, – apie pirmąsias nuogirdas pasakoja E. Vaitkevičienė.

Bet viskas pasikeitė jau po pirmo pasisvečiavimo. Eglė prisipažįsta, kad labiausiai ją paveikė Deimantės ir brolio artimas ryšys – nors šalia buvo tuščia kėdė, jie sėdėjo ant vienos kėdės taip artimai susiglaudę, jiems taip reikėjo vienam kito: „Man tai buvo stipru ir aš supratau, kad negaliu Deimantės atskirti nuo jau globojamo brolio, taip pat negaliu palikti ir mažiausiojo brolio. Tad mano trijų biologinių vaikų šeima padidėjo dar trimis vaikais.“

Tiesa, tuomet Eglė negalėjo paimti Deimantės visavertei globai, nes neturėjo pakankamai erdvės namuose, tad pasikviesdavo vasaromis paviešėti sodyboje Zarasuose, kad galėtų visi būti kartu. Ten ir dirbdavo įvairius ūkio darbus, ir žaisdavo, ir žiūrėdavo serialus – buvo tikros vasaros atostogos sodyboje.

„Jeigu tuomet būtų tinkama erdvė, Deimantė jau seniai būtų pas mane gyvenusi. Norėjosi jai suteikti visas galimybes. Pamenu, kai vieną vasarą buvome kaime, vyras pradėjo remontuoti namus, darė kapitalinį remontą ir tada Deimantė pasakė, kad antrame aukšte, kur buvo neapšiltina ir spalių pilna palėpė, išsivalius galėtų būti jos kambarys, pasistatytų lovą, įsikurtų. Deimantės svajonei buvo lemta išsipildyti vėliau, kai nebesinorėjo paleisti to buvimo kasdienybėje ir ji apsigyveno pas mus“, – pasakoja globėja.

Su globotine nesame net susipykusios

Eglė kalbėdama apie Deimantę sako, kad ji buvo vienintelis vaikas, kuris nė karto nėra gavęs velnių.  „Aš jos nė karto nebariau, nesame net susipykusios. Mūsų santykis buvo labai pagarbi dviejų suaugusių žmonių draugystė. Nors pas mus ji atvažiuodavo nuo 13 metų ir tikrai nebuvo rožinė ar pūkuota, bet kažkaip, nežinau, aš joje mačiau didelį, brandų žmogų, kuri rūpinasi savimi ir broliais“, – apie ryšio auginimą pasakoja globėja.

Daug paauglių šiuo metu globojanti Eglė pripažįsta, kad santykių kūrimas su Deimante jai padėjo suprasti, kokia ta paauglystė.

„Mačiau globotinės paaugliškus įsikuitimus į save. Dabar stebėdama kitus paauglius matau, kad visiškai normalu įlįsti į telefoną ir nieko aplinkui nematyti. Nes nesinori kito pasaulio, tik to, kuris yra telefone. Ir tai yra visiškai normalu. Arba įlįsti į savo kambarį, susikurti ten savo lizdą, ten net valgyti ir niekuo daugiau nesidomėti. Tai normalios paauglystės išraiškos“, – šypsosi Eglė.

Po studijų grįžo gyventi netoliese globėjos

Deimantė pasakoja, kad jai iš pradžių buvo keista pradėti gyventi šeimoje. „Kadangi pati augau globos institucijų sistemoje, man buvo smagu ir faina turėti šeimą, bet ilgą laiką turėjau tokių vidinių liūdesių. Ypač kai gyvenau vaikų namuose, buvau liūdna. Atrodė, kad gyvenimas kaip ir vyksta, bet jis vyksta šalia, lyg per stiklainį. Laižai medų, bet nejauti jo skonio. Iš pradžių džiaugsmas ir laimė neatėjo ir apsigyvenus Eglės šeimoje. Man buvo ypač sunkios šventės. Tu supranti, kad esi šitos šeimos dalis, bet kaip ir nesi, nes ką tik atėjai“, – prisiminimais dalijasi suaugusi globotinė.

Deimantė prisimena, kad tas džiaugsmo jausmas atėjo vėliau, tačiau tada teko išvykti į studijas. Kitame mieste itin pasijautė, kad trūksta namų ir labai norisi grįžti į Zarasus, pas globėją, mamą Eglę. Po studijų ji pasąmoningai ir grįžo gyventi į Zarasus. „Tarsi galėtum bet kur kitur būt, bet man dar reikia namų gėrio. Iš pradžių to nejutau, o vėliau po truputį supratau, kad nebegaliu paleist tų namų, norėjimo būt šalia šeimos“, – prisipažįsta moteris.

Ji prisimena, kad studijuodama jautėsi galinti palūžti, priimti nepalankius sprendimus, bet, pasak jos, tuomet ji žinojo, kad jei ir nukris – bus padėta globėjos pagalvė: „Tuomet, pasirodo, kad saugu. Pradedi eit, pradedi jaust save. Ir aš galiu pasakyti, kad esu laiminga, ko anksčiau nebūčiau galėjusi net pagalvoti.“

Paauglius priimu tokius, kokie jie yra

E. Vaitkevičienė mano, kad jos karta, žmonės, kurie pagal amžių gali globot ar turi vaikų, augo autoritariniu režimu – aklai klausydavo mokytojo, tėvų ir augdami visad turėjo žmonių, kurie sakydavo, ką daryti.

„Ir dauguma suaugusiųjų negali paleisti tos kontrolės. Neklausyti, ieškoti savęs, maištauti yra absoliučiai normalu augančiai asmenybei. Tai turbūt ir gąsdina būsimus globėjus: aš negalėsiu valdyti susiformavusio žmogaus, o valdyti turiu, nes esu atsakingas. Dėl to žmonės ir bijo globot, nes negali daug ko kontroliuot. Paauglys nevykdo kažkokių nurodymų, o aš gi žinau, kaip reikia. Reikia atėjus pasidėt kuprinę ir klausyt suaugusiojo. Tai aš dabar to nebeturiu. Jaučiau labai daug įtampos ir aš turėjau ją paleisti. Daug dirbau su savim. Ir tiktai taip užsiauginau save tokia globėja, kuriai paauglio globa nekelia streso, kaip ir vaikui aš nekeliu streso“, – sako E. Vaitkevičienė.

Auginant paauglį, jai atrodo tinkamas posakis: lenk medį, kol jaunas. Nes kai paauglys jau trylikos metų, pasak Eglės, tada prie to medžio prisitaikai. „Tad taip, man mažesniam norisi daugiau kontrolės, aš pati jaučiu, kad daugiau kontroliuoju, o vyresnius priimu tokius, kokie jie yra. Galbūt todėl aš neturiu konfliktų su paaugliais. Jie jaučiasi priimti tokie, kokie yra. Ir man tikrai ne viskas patinka, milijonas dalykų nepatinka, bet aš juos priimu kaip asmenybes“, – sako Eglė, į platųjį gyvenimo kelią išlydėjusi ne vieną paauglį.

Globa ir yra tavęs praturtinimas

Ji mano, kad, kalbant apie paauglių globą, labai padėtų pažinti žmogų. Nes kažkoks šešiolikmetis vaikinas, pabėgęs iš namų, tikrai nelygu kaimynų Antanui, kurį pažįsti nuo mažens ir kuriam atsitiko bėda ir jis negali likti biologinėj šeimoj. „Arba, pavyzdžiui, mano vaiko klasiokas, kurį esu mačius šimtąkart, nes ateina į svečius. Aš jį pažįstu, žinau, kad jis ir nusikeikia galbūt, ir nelabai gerai mokosi, bet aš jį pažįstu kaip žmogų. Tad, kai mes pažįstam ką nors, mes kitaip žiūrim į žmogų. Jo nuopuolis tuomet ne taip gąsdina“, – tikina globėja.

Eglė sako per susirašinėjimo programėles bendraujanti ir su tais paaugliais iš globos institucijų, kurių negloboja. Pasak jos, turėti suaugusį draugą tam vaikui suteikia saugumo, o suaugusiam duoda galimybę susipažinti.

Globėja labai džiaugiasi, kad sprendimas atidaryti širdį ir namų duris atvedė į jos gyvenimą žmones, be kurių dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Iš esmės vaikai kaip dėlionė, tai tapo mano šeimos, mano pasaulio paveikslas. Išėmus vieną detalę, ten liktų skylė. Galvoju, kaip svarbu yra nebijot savęs praturtint, nes globa ir yra tavęs praturtinimas. Dar vienas žmogus tavo gyvenime, kuris tau labai daug ką reikš. Įsivaizduokit, kad žmonės bijodami globos netenka to žmogaus, o jis yra didžiausia vertybė ir santykis.“