Vėlinės – vilties šventė gyviesiems

Taip teigia Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės kapelionas, kunigas Arnoldas Smalstys. Štai daugiau dvasininko pamąstymų šia tema.

Lapkričio pirmąją prisimename visus šventuosius, o lapkričio antrąją pagerbiami visi mirusieji.

Kodėl Bažnyčia vieną dieną skyrė visiems šventiesiems paminėti?

Lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų iškilmė. Simboliška ir gražu, kad rudenį, kai mūsų žemdirbiai į aruodus pila derlių, vėl prisimename tuos vaisius, kuriuos yra davusi Bažnyčia. Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis.

Kodėl Bažnyčia vieną dieną skyrė šventiesiems paminėti? Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami. Tačiau galbūt Dievas turi ir savo šventųjų, kurie mums nėra žinomi? Žmonių, kurie uoliai atliko savo gyvenime pareigas, užaugino vaikus, darė gerus darbus, rūpinosi malda, vedami Dievo vykdė visas tikinčiojo žmogaus priedermes ir taip pat nugyveno šventojo gyvenimą.

Šventumas yra santykis tarp tavęs ir Viešpaties. Yra šventųjų, kurių niekas nėra kanonizavęs, nėra pakėlęs į altoriaus garbę, bet jie šventieji yra Dievo valia. Diena, kai minime šventuosius, susijusi su jų mirties diena. Mes švenčiame jų gimimą Danguje. Šventųjų paminėjimo diena ir yra jų gimtadienis, tai jų gimimas ne žemiškajam gyvenimui, bet dangiškajam.

Per Vėlines minime tuos, kurie išėjo Anapilin

Per Vėlines, lapkričio antrąją dieną, mes paminime visus tuos, kurie mirė, išėjo Anapilin, tiek ramiai užgesusius, tiek netikėtai pasitraukusius iš gyvenimo, katastrofose, karuose žuvusius, ligų sugraužtus. Jau Senajame Testamente randame užuominų, priesakų melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo.

Taigi lapkričio pirmąją prisimename visus šventuosius, o lapkričio antrąją pagerbiami visi mirusieji. Dievas mus pakvietė dalyvauti Jėzaus Kristaus kunigystėje. Jėzus Kristus atidavė už save mus, praliejo savo kraują ant kryžiaus ir mes galime savo malda, savo mažyčiais pasiaukojimais už mirusius vienytis su Jėzumi Kristumi.

Dievas nori, kad mes bendradarbiautume užtarime, maldoje už mirusius. Malda nieko nepadės tam, kuris nuėjo į amžiną pražūtį, į pragarą ir nieko nepridės tam, kuris nuėjo į amžiną džiaugsmą.

Tačiau, kaip sako Šventasis Raštas, toji malda neprapuls veltui, bet paklius į tą nuostabų Bažnyčios, kuri yra bendruomenė, lobyną, į dvasinį iždą, ir iš to iždo bus dalinama tiems žmonėms, kurie dar nėra pilnai atsiteisę gyvenime ir nuėjo su klaidų ir kalčių našta.

Mes – tarsi piligrimai

Žemėje mes tarsi piligrimai, tie, kurie keliauja, visi mes esame savo kelionėje. Ir žvakių liepsnelės, nušviečiančios kapus per Vėlines, yra tarsi vilties žiburiukai juodžiausioje tamsoje.

Vėlinės – tai vilties šventė mums, gyviesiems. Tai yra tautos ženklas, jos savivokos ženklas. Iš Vėlinių tradicijų galime susivokti, kad čia yra Lietuva. Galbūt ateity mus paveiks kita kultūra, sakykim, galbūt bus daugiau kinų kultūros, bet kapinėse, manau, tie kiniški raudoni žibintai vis tiek per Vėlines degs, kaip tradicijos ir dabarties priminimas.

Nors Lietuvoje lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje, mūsų savivokoje yra tarsi pasislinkusi jau ir į lapkričio antrąją, nes abi šios dienos suvokiamos kaip Vėlinės. Toji slinktis rodo labai gražią lietuvių nuovoką, nuostatą, kad mūsų mirusieji jau yra šventųjų dalis.

Kokį grėblį padėk netoli kapinių – pavogs, bet padėk kapinėse – greičiausiai liks gulėti. Žmonės intuityviai suvokia nuo seniausių laikų, kad kapinės – sakrali vieta. Nuo obels, augančios kapinėse, obuolių neskindavo, gėlių žydinčių neliesdavo. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. To nėra kitose kultūrose, štai, pas amerikiečius – moliūgai, Haloweenas…

Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Nieko nenorima gąsdinti, statyti sienų, pertvarų, atskirti ar pabėgti nuo dvasių pasaulio.

Lietuvis, manau, susivokia, kad dvasinis pasaulis, dvasinė realybė yra teigiamai nusiteikusi jo atžvilgiu. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, ir mes galime kalbėti tik kaip apie tam tikrus matmenis, dėmenis, nes tas šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir labai tvirta.

Šaltinis: www.bernardinai.lt