Vaiko priežiūra nemažina vyro vyriškumo

Nemažai vyrų jau seniai nebėra šeimos maitintojai, nes šeimą išlaiko daugiau uždirbančios moterys, tačiau jie niekaip negali išsivaduoti iš to vaidmens.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės dr. Jolantos Reingardės manymu, šeimos maitintojo vaidmuo kaip vyriškumo norma Lietuvoje galėtų būti ir tarp atsakymų, kodėl pas mus tiek daug tokių socialinių problemų, kaip vyrų savižudybės ar alkoholizmas.

„Labai daug kas priklauso nuo to, ką laikome tikruoju vyriškumu, – "Lietuvos žinioms" kalbėjo VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja docentė dr. J.Reingardė. – Jei atrodo, kad tikras, normalus vyras yra tik tas, kuris uždirba šeimai pinigus, linkęs rizikuoti, vadovaujasi tik protu, o ne emocijomis, tada iš tikrųjų emocionalus tėvas, kuris rūpinasi žmona ir vaikais, gali sukelti nuostabą – koks gi jis vyras?!“

Kaip rodo tyrimų duomenys, Lietuvos visuomenė dar linkusi pritarti hegemoninio vyriškumo bruožams, kurie pirmiausia susiję su finansine šeimos maitintojo, išlaikytojo funkcija.

Tokiu atveju, pavyzdžiui, vyrai, išeinantys tėvystės atostogų, jaučiasi, pasak sociologės, taip, tarsi darytų, kas nedera, ir susilaukia keistos darbdavių, aplinkinių reakcijos: gal kas nors negerai žmonai, jei vargšelis turi prižiūrėti vaikus?!

Visai kitokios tendencijos Europoje, ypač Prancūzijoje ar Skandinavijos šalyse. Vyrai ir moterys ne tik dirba kartu, bet taip pat kartu rūpinasi šeimos reikalais.

„Vaiko priežiūra nemažina vyriškumo. Vyras ir prižiūrėdamas vaiką gali išlikti toks pat vyriškas, nes tai yra tiesiog dar vienas jo įsipareigojimas. Juk žmonės, kurdami šeimą, įsipareigoja prisidėti prie jos ne tik finansiškai, bet ir emociškai – per vaikų auklėjimą, šeimos stiprinimą, – pabrėžė tyrinėtoja.

– Kita vertus, daug kas priklauso nuo globos sampratos. Atliekant tyrimus girdėjome ir tokių nuomonių, esą tėvas tiesiog negali taip gerai prižiūrėti vaiko kaip mama. Aišku, tėvas elgiasi su vaiku kitaip nei mama, tačiau jo priežiūra ir globa tikrai nėra mažiau vertinga.“

Kaip rodo tyrimai, šeimos ir darbo derinimas išlieka daugiausia tik moterų problema. Konfliktas tarp šeimos rūpesčių ir profesinių įsipareigojimų neslegia taip stipriai vyrų.

Tačiau jie išsikėlė aukštai kartelę kaip šeimos maitintojai. Kai nebegali jos peršokti, kyla, pasak sociologės, daugybė labai rimtų socialinių problemų. Pavyzdžiui, kaime vyrai, netekę darbo tarsi praranda savo pagrindinį socialinį vaidmenį ir nebemato prasmės toliau gyventi.

„Turėtume pradėti kalbėti, kad bus geriau ir vaikams, ir šeiminiams santykiams, ir pačiam vyrui, jei jis daugiau laiko skirs šeimai, kad nėra gėdinga ir nevyriška išeiti tėvystės atostogų, – sakė mokslininkė. – Priešingai, globojantis vyras ir vyriškas emocionalumas yra sektinas pavyzdys visomis prasmėmis.

Dingsta vyrų konfliktas su savo emocijomis, vyriškumo ir emocijų priešpriešinimas, kai nuo vaikystės berniukams kalama, kad vyrai niekada neverkia. Būti emocionaliam ir jautriam nėra nevyriška, o kaip tik žmogiška. Nėra blogai parodyti savo emocijas vaikui, žmonai. Dėl to būtų mažiau problemų šeimoje ir asmeniniuose santykiuose.“

Iš suvaržyto, normatyvinio mąstymo išsivaduoti reikėtų ir moterims. Pasak sociologės, jei jau taip gyvenime atsitiko, kad moteris pasirinko karjerą, galbūt nusprendė nekurti šeimos ir negimdyti vaikų, dėl to ji tikrai nėra menkesnė už tą, kuri pasirinko šeimą ir motinystę.

Turėtume nustoti žeminę ir menkinę tokias moteris. Kai nebebūsime tokie kategoriški, kad vyrams tinka tik tai, o moterims – tik tai, galimi ir atitinkami socialinės politikos sprendimai.

Daugiau apie tai – www.lzinios.lt