TAJA: „Mėgaujuosi tuo, kad esu mama“

Du šaunius sūnelius auginanti dainininkė, lyrinių dainų atlikėja Erika Klimenko, labiau žinoma kaip Taja, „Mamyčių klubui“ prisipažino, jog motinystė jai suteikia sparnus. Scenoje aktyviai dainuojanti Taja mielai sutiko su mumis pasikalbėti apie tai, kas svarbiausia mums – moterims ir mamoms.

– Augini devynerių metų Nedą ir dvejų Domuką. Ar jau lengviau, kai sūneliai šiek tiek paūgėję?

– Esu labai laiminga, kad turiu du puikius berniūkščius. Jų charakteriai šiuo momentu man atrodo skirtingi ir tai labai žavi. Žinoma, kai jau paaugę vaikiukai, su jais yra lengviau. Nors kai taip greitai augo mažylis, bandžiau gaudyti kiekvieną akimirką, nes posakis, kad greitai auga svetimi vaikai, man buvo artimas ir pačiai – mano vaikai irgi be galo greitai auga ir keičiasi.

Matyt, laikai tokie...viskas vyksta greitai. Tačiau man nebuvo labai sunku juos auginti, nes kai auginau pirmąjį sūnelį, labai padėjo mano močiutė. O kai gimė mažylis, padėti nelabai buvo kam, bet tos pagalbos kažkaip nelabai ir reikėjo – viskas vyko savaime gana lengvai.

{pic:1}

Tik kartais labai pritrūkdavo laisvesnių vėlyvų vakarų su draugais, bet ir prie to daugmaž prisitaikėme – tiesiog imdavome vaikus kartu.

– Dažnai tėvai, susilaukę antrojo vaikelio, susiduria su tam tikru vyresnėlio pavydu, kartais agresija, kai jaučia sumažėjusį dėmesį jam. Kaip Jūsų šeimoje? Kaip Nedas priėmė šeimos pagausėjimą?

– Labai išgyvenau dėl galimo Nedo pavydo. Bet nuo tada, kai jau laukiausi mažylio, mes su Nedu daug apie tai kalbėjome, jis labai norėjo brolio, rinko jam vardus. Kai gimė Domas, tiesioginio pavydo iš Nedo nebuvo. Jis gerai jautėsi kaip tikras vyresnėlis brolis.

{pic:2}

Nedas labai daug man padėjo. Būdamas labai aktyvus vaikas Nedas labai traukė Domuko dėmesį, kuris tiesiog mėgavosi vyresniojo brolio dėmesiu, žaidimais. Su kiekvienu mėnesiu jų tarpusavio žaidimai tapo vis smagesni, jie puikiai sutaria ir noriai kartu žaidžia iki šiol.

Žinoma, pavydo kažkiek iš vyresnėlio buvo. Bet labai nedaug ir dažniausiai tam tikrose situacijose. Broliai labai džiaugiasi, kad turi vienas kitą.

– Pažvelgus į 2007 metų vasarą, kai gimė antrasis sūnelis, ar viskas buvo lengviau (gimdymas, leliuko priežiūra ir pan. Visgi antrasis vaikutis).

– Viskas man atrodė kur kas lengviau. Matyt, dėl to, kad pati esu vyresnė, kitaip žiūriu į visokius dalykus. Antrąjį gimdymą atsimenu kaip labai gražų, nuostabų įvykį – gimdžiau Baltijos Amerikos klinikoje. Man teko atlikti Cezario pjūvį, bet tai nė kiek negąsdino.

Jauki, šilta aplinka, muzika operacinėje, geri gydytojai, nuostabus personalas. Net prašiau anesteziologo, kad manęs neslopintų raminamaisiais, nes norėjau viską matyti, girdėti, jausti, kaip ateina mano mažylis.

Kartas nuo karto susižiūrėdavome su vyru per operacinės langą. Aš nieko nebijojau. Buvo išties gera. Ačiū nuostabiai klinikai už tokius šiltus atsiminimus.

– Kas sunkiausia auginant du sūnus?

– Visas tas auginimas atrodo labai natūralus, natūralu, kad vaikai žaidžia, rėkauja, daro kokias nesąmones, verčia kambarius ir pan.

Bet, ko gero, baisu kartais pasidarydavo tuomet, kai atrodė, jog pamiršdavau apie save pačią, apie tai tai, kad esu ne tik mama, bet ir moteris. Laiko sau būdavo sunku surasti, kartais net ir nesinorėdavo.

Bet dabar, kai mažylis jau pradėjo eiti į daržiuką, šie dalykai išsisprendė ir kur kas lengviau. Dabar ir namie daugiau galiu pasidaryti, ir labiau savimi užsiimti.

– Kada apsisprendei sugrįžti į sceną ir kaip viską suspėji – motinystė, darbas, kūryba, vakarienės gaminimas...?

– Kadangi pati esu kūrėja ir į sceną norėdavau eiti tuomet, kai turėdavau, ką pasakyti žmonėms, man atrodė, kad aš nuo jos nelabai buvau pasitraukusi.

Nėštumo metu daug repetuodavome su muzikantu grupe, koncertuodavome. Žinoma, paskutiniais nėštumo mėnesiais jau ilsėjausi. Po gimdymo taip pat keletą mėnesių nelabai ko norėjosi, tik būti su savo mylimais artimaisiais.

Bet kuo toliau, tuo vis labiau norėjosi grįžti ir į savo mylimą veiklą. Berods, po 4 mėnesių aš jau vėl lipau į sceną. Vyras išties daug padėjo auginant mažylį – ir su juo pabūdavo, mane kažkur išleisdavo, ir buities darbus namie mielai atlikdavo.

– Ar šeimos planuose yra dukrytė?

– Taip, kito vaikiuko, ko gero, labiau norėčiau mergytės. Bet jeigu būtų berniukas – taip pat būtų šaunu. Bet ne dabar...

– Ką Tau teikia pati motinystė?

– Motinystė man suteikia didesnį atsakomybės jausmą, davė daugiau kantrybės, supratimo, psichologinių žinių ir daug kitų gerų dalykų. Kartais, atrodo, sunku... Bet dažniausiai išties mėgaujuosi tuo, kad esu mama...

{pic:3}

– Ar jaučiate šeimoje tą krizės rykštę – gal mažiau koncertų, mažiau išlaidų...O gal šis laikotarpis padėjo sudėlioti tinkamas vertybes, kaip manai?

– Žinoma, sunkmetį mes taip pat labai pajutome. Išties sumažėjo koncertų, pasirodymų. Visi juk taupo, tenka atsitrenkti į tam tiktus dalykus. Stengiuosi ir aš turėti kuo mažiau nereikalingų išlaidų – prieš pirkdama labai pagalvoju, ar tikrai man to reikia.

Bet, ko gero, visiems tas pats. Gal ir išties viskas buvo labai sumaterialėję, dabar žmonėms, manau, bus daugiau laiko pabūti tiesiog vieni su kitais, savo artimaisiais, daugiau pamąstyti, pasvajoti.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Mamyčių klubas