Simonas Urbonas:  „Liūdžiu, nes, matyt, buvau netinkamai skatinamas pamilti knygą“

Simonas Urbonas:  „Liūdžiu, nes, matyt, buvau netinkamai skatinamas pamilti knygą“

Kartu su internetu augusi „milenialsų“ (kitaip – Y) karta jau nebeįsivaizduoja gyvenimo „offline“, be socialinių tinklų. Apie tai savo asmeninėje „Instagram“ paskyroje jau kurį laiką aktyviai kalba knygos „Mamų eilės“ autorius, trijų vaikų tėvas Simonas Urbonas. Kartu jis pripažįsta, jog valandų valandas „kažką skaitinėti“ telefone – paprasta, o štai perskaityti knygą – sunku. Tad visai nenuostabu, jei informaciniame pagundų laike paskęsta ir patys jauniausieji – alfa vaikai. Kaip padėti jiems atrasti knygą, jei mūsų pačių skaitymo įpročiai – nėra pavyzdiniai?

Gal prisimenate, kada pradėjote skaityti savarankiškai? Beje, skaitydavote noriai ar tekdavo priversti?

– Pasakysiu atvirai – pirmą knygą perskaičiau tikriausiai tik paauglystėje, ir knygos skaitymo džiaugsmas mane aplankė tik tapus studentu. Mokykloje interpretacijas rašydavau perskaitęs tik knygų aprašymus. To man užtekdavo, nes turėjau itin lakią vaizduotę. Net ir lietuvių kalbos egzaminą taip išlaikiau...

Truputį liūdžiu, nes, matyt, buvau netinkamai skatinamas pamilti knygą. Skaityti pradėjau gan vėlai. Iki šiol skaitau ne nuolat, o momentais. Kartais tiesiog sugeriu daug knygų per kelis mėnesius, kol perdegu, ir nesinori skaityti išvis. Neturiu įpročio ir nemoku skaityti po truputį, tačiau tikiuosi, kad mano vaikai tokios patirties nekartos.

Remiantis jūsų patirtimi, ar sudominti jaunąją kartą, kai po ranka – intensyviai žybsintis išmanusis ekranas, dabar sunkiau nei tada, kai pats buvote vaikas?

– Jei skaito tėvai, tikėtina, tokį modelį rinksis ir vaikai. Panašiai ir su maistu – jei valgai morką, ir vaikas tos morkos norės, bet jei valgai „čipsus“, o vaikams sakai, negalima, ir liepi valgyti daržoves... Na, jie tikrai jaus ir didelį melą, ir atstūmimą tam, ko iš jų reikalauji.

Tėvai tiesiog neranda laiko, ir čia, nesvarbu – knyga ar žaidimai, pasivaikščiojimai ar pokalbiai. Laikas, investuotas į vaiką, man lygus laimei, o laimingi vaikai, žinoma, daro laimingus ir tėvus. Tad kiekvieno teisė rinktis, kaip gyventi, bet jei jau tapome tėvais, pasistenkime rasti laiko ir šioms savo pareigoms.

Skaitymas yra įprotis, o įpročiams formuotis reikia laiko ir pastangų. Tai tiesiog pasistenkime dėl savo vaikų, jei neišeina stengtis dėl savęs. Taip griežtai, bet... Taip manau. (šypsosi)

Kaip savo šeimoje kuriate bendrus skaitymo ritualus? Kokie dabarties personažai yra tapę mylimais jūsų vaikų herojais?

Mūsų šeimoje knyga – tai vakarinis ritualas prieš miegą. Kitas gražus ritualas – skaitymas kartu su žmona, pasiskirstant vaidmenimis. Taip visi tampame knygos herojais. Pastebėjome, jog tai beprotiškai įtraukia vaikus ir skatina jų norą pažinti knygas ir juose gyvenančius herojus.

Tiesa, ne visada skaitau kurią vieną knygą. Kartais iš kelių perskaitytų sujungiu į vieną pasaką, kurioje susiduria skirtingų knygų herojai. Pavyzdžiui, Kakė Makė eina Raudonkepuraitės keliu, ir tai vaikų galvose įjungia daug naujų minčių bei jausmų.

Turime daug knygučių, kurias nuolat skaitome, nes po nuolatinio kartojimo vaikai išmoksta jas mintinai ir net nemokėdami skaityti gali pasiskaityti jas be mūsų. Tad tikriausiai tas nuolatinis kartojimas ir skatina norą skaityti, o ir kiekvieną kartą gali atrasti kažką naujo ir situaciją pamatyti iš kitos pusės.

Mano vaikai dar maži, ir tik vyresnioji pradėjo skaityti šiais metais, tad daugelis vaikiškų knygų vis dar tos, kuriose daug paveikslėlių. Faktas, kad mylimiausias personažas – Kornelija (Kakė Makė). Moku visas jos istorijas mintinai.

Beje, vyresnioji dukra, kuri šiuo metu atranda skaitymo malonumą, parduotuvėje išsirinko knygą apie Harį Poterį, ir dabar tai – jos skaitoma knyga, kurios ir aš nebuvau net vartęs. Tad susitarėme, kad kiek ji perskaito per savaitę, tiek aš turiu perskaityti savaitgalį, kad abu galėtume aptarti ir paaiškinčiau jai, ko nesuprato. Tad šiuo metu gyvenu Hario Poterio ir Kakės Makės pasauliuose.

O ar visuomet lengva perprasti vaikišką literatūrą, į ją žvelgiant suaugusio žmogaus akimis?

Mano akys – labai vaikiškos. Turbūt turiu dovaną matyti taip, kaip mato vaikai (na, ar bent įsivaizduoju, kad matau). Žinoma, tėvai dažniau mato tai, ką norėtų matyti, ar tai, kas neva būtų naudinga vaikams, perskaičius knygą.

O vaikams akys užkliūna už visai kitokių dalykėlių... Jie mato daug smulkmenų ir dažnai kelia klausimus ne apie tai, kas tarsi turėtų būti akcentuojama knygoje. Todėl savo vaikams mėgstu skaityti tas pačias knygas vėl ir vėl. Taip jie atranda vis naujus dalykus, o aš gaunu progą jiems paaiškinti tai, ką noriu, kad jie suprastų. Tai – abipusė pergalė.

Beje, šia tema neseniai pasirodė pirmoji Kakės Makės knyga tėvams. Joje kalbama apie personažų ir paveikslėlių psichologinę reikšmę, pateikiami patarimai, kaip skaityti knygas ir pasiimti viską, kas geriausia.

Džiaugiuosi, kad atsiranda tokio formato leidinių, kurie vaikų literatūrą gali paversti dar platesniu žinių ir emocinio brandumo šaltiniu. Tikiu, jog daugeliui tėvų ši knyga bus atradimas, ir jie supras, kas buvo paslėpta taip pamiltose jų vaikų knygelėse.