Šeimos fotografas Egidijus Kabošis: Vaikams reikia – Meilės, dėmesio, buvimo

Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į Mamyčių klubo organizuojamą socialinės atsakomybės akciją "Mylinčiais delnais". Ji startavo kovo 29 dieną ir tęsis iki birželio pirmos dienos.

{smallpic:1}

Iš tiesų ši "akcija", šis veiksmas (yra) turėtų būti be pradžios ir be pabaigos – vaikai visada laukia dėmesio, šilumos ir elementarios pagalbos. Valstybė daug padaro, tačiau to negana, reikalingas ir Jūsų aktyvumas.

Pagalba renkama Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams, kuriuose šiuo metu auga 157 vaikai (0 – 6 metų amžiaus), iš kurių yra 11 sveikų vaikučių, likusieji – turintys įvairią negalią.

{smallpic:2}

{smallpic:3}

Skamba neįprastai ir baisiai (bent jau man), bet nereikia bijoti žodžio "negalia" – buvau tuose namuose, susipažinau su vaikais, auklėtojomis, fotografavau – vaikučiai tikrai yra paprasti, tikri, gražūs, smagūs vaikai ir tik kelios grupės sunkiau sergančių – arba – sergančių matoma negalia.

Pasidalinsiu apsilankymo įspūdžiais. Susitaręs dėl atvykimo telefonu nerimavau – ką ten rasiu? Buvau pasiruošęs ir blogiausiam. Pirmasis mano apsilankymas buvo žvalgytuvės – tai nuramino ir suaugusius, ir mane, ir tai, aišku, paveikė vaikus.

Norėjau, kad jie mane pažintų, nesibaimintų, norėjau pasižiūrėti, kokia šviesa grupėse, susipažini su aplinka, auklėtojomis – tai vėliau padės bendravimui ir fotografavimui.

Ėjau iš grupės į grupę, sveikinausi, kalbėjausi su vaikais. Naudojau visus man žinomus atvirumo būdus – ir vaikai tai jautė :) Vienose grupėse vaikai nusčiuvę žiūrėdavo ir laukdavo, ką pasakysiu, kitur drąsiai nagrinėdavo fototechniką (ypač berniukai), mažiausiųjų angeliukų ramybės nesutrikdžiau – jų pasaulis dar uždaras ir švelnus... Lydėjusi auklėtoja atsiliepė apie vaikų reakciją ir mano apsilankymą ypač palankiai. Visgi ilgo bendravimo su vaikais įgūdžiai padeda...

{smallpic:4}

{smallpic:5}

Po susitikimo jaučiausi ir pavargęs, ir pakylėtas – blogiausia nepasitvirtino, būvis ir vaikų žvilgsniai suteikė naujų minčių, pojūčių, įkvėpimo. Jiems reikia ne tik daiktų, jiems reikia – Meilės, dėmesio, buvimo.

Didžiausia pagarba ten dirbančioms auklėtojoms, seselėms, specialistams, direktorei, administracijai. Kiek sutrikdė suvokimas, kad vaikai ten, grupėje ir tame name, toje nedidelėje aikštelėje prie namų gyvena ištisą parą/savaitę/mėnesius – tai tarsi jų uždaras mažas saugus pasaulėlis. Nejučia lyginau, ką patiria mano dukra kasdieną – mažiausiai dvi erdves (namai-darželis), o kur dar svečiai, įvykiai, parduotuvės – begalė margų patyrimų ir žmonių per mėnesį...

{smallpic:6}

{smallpic:7}

Žinoma, globos namuose begalė suplanuotos veiklos – ką teko stebėti ir sužinoti  - nuo dailės terapijos, muzikėles, iki kasdieninių užsiėmimų pas logopedą ar įrengtose mankštinimo(si) salėse.

Bet gi vis tiek tai vyksta uždaroje toje pačioje erdvėje. Gal man asmeniškai tai svarbu – erdvė, kad taip sureagavau...? O visa kita – puiku. "Personalas dirba pamainomis" - tai vėl priminė, kad tai ne paprastas darželis, nes kartais užsimiršdavau.

{smallpic:8}

{smallpic:9}

Šeimos fotografas Egidijus Kabošis