Mokslo metams įsibėgėjant, vis dažniau tėvų galvose kyla klausimas, kaip smarkiai jiems reikėtų kištis į savo atžalos mokymosi procesus, kad ji gautų tik pačius geriausius pažymius, ir kaip smarkiai reikėtų bendrauti su mokytojais. Apskritai, už kokius dalykus vaiko gyvenime atsakingi jo tėvai, o už kokius – mokytojai?
Psichologas Tomas Lagūnavičius teigia, kad tėvų ir mokytojų vaidmenys ugdymo procese turėtų būti skirtingi.
Visų pirma, mokykloje vaikai turi gauti pagrindines žinias ir gyvenime reikiamus įgūdžius, tad mokytojų uždavinys – atsakingai paruošti vaiką, kad jis sėkmingai išlaikytų egzaminus ir tvirtai atsistotų ant kojų. Tėvų sfera apima daugiau dalykų – jie atsakingi už bendrą vaiko auklėjimą, nes iki pat pilnametystės būtent tėvai yra atsakingi už savo atžalą – tiek teisiškai, tiek juridiškai, tiek finansiškai. Išvada – tėvai negali palikti vaiko edukacijos vien tik mokytojų valiai, jie turi stebėti ir kontroliuoti, kaip jų atžalai sekasi mokykloje, ir matydami, kad kažkas ne taip, stengtis tai pakeisti.
„Abi pusės - tėvai ir mokytojai, turėtų kaip įmanoma daugiau bendradarbiauti. Juk tėvai ne visada žino, kaip geriausia būtų auklėti savo atžalą, o mokytojai šioje srityje turi patirties, žino visokiausių metodų ir gali patarti, pakonsultuoti, kad ir tėvai turėtų ne tik tėviškas pareigas, bet ir edukacines,“ – sako psichologas.
Kaip bendradarbiauti?
Jis teigia, kad bendradarbiavimas turėtų prasidėti nuo vaiko vertybių sistemos suformavimo – nors jos daugiausiai formuojamos šeimoje, kai vaikas dar visai mažas, mokytojai gali šią sistemą papildyti ir netgi pakreipti ją visuomenei tinkamu kampu.
Kita svarbi tėvų užduotis – pasirūpinti savo atžalos laisvalaikiu. „Jis susideda tarsi iš dviejų dalių – pirmosios, kai vaikas ilsisi ir, pavyzdžiui, tiesiog žiūri televizorių ar žaidžia kompiuteriu, ir antrosios, kuri siejasi su papildomu mokymusi ir būrelių sistema. Tėvai turi labai gerai pagalvoti, ko reikia jų vaikui, kokias stipriąsias savybes jis turi, ir tuo remdamiesi skatinti jį siekti maksimalių rezultatų tam tikroje srityje. Taip pat svarbu pastebėti ir tas sritis, kuriose vaikui sekasi ne taip gerai, kaip norėtųsi. Esu įsitikinęs, kad visi žmonės yra talentingi ir gali pasiekti maksimalų lygį bet kurioje norimoje sferoje, jeigu tik sistemingai lavinsis ir skirs tam pastangų,“ – sako T. Lagūnavičius.
Psichologo teigimu, norint, kad vaikas kuo daugiau pasiektų, reikia jį išmokyti kelių pagrindinių dalykų. Visų pirma, reikia išmokyti jį mokytis – t.y. naudotis visa turima medžiaga, ieškoti papildomos informacijos bei žinoti, ko reikia geriausiam rezultatui pasiekti. Antra, vaikas mokykloje turi gauti ne tik žinias, bet ir susiformuoti tinkamus įgūdžius, o trečia, vaikas privalo išmokti naudotis kūrybos metodais. Visos trys sritys – mokymasis, įgūdžiai ir kūryba, turi būti tėvų kontrolėje.
Kaip tai įgyvendinti?
Kasdien prašyti parodyti, ką naujo vaikas išmoko per dieną mokykloje. Vien paklausti, ką jis šiandien sužinojo, neužtenka, iš mokyklos reikia reikalauti suformuoti vaikui įvairius įgūdžius. Laiku nepastebėjus, kad vaikui kažko iš jų trūksta, vėliau juos išlavinti gali būti labai sunku.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas turėtų apimti ne tik mokymosi kontrolę, bet ir socialinių įgūdžių lavinimą. Psichologas T. Lagūnavičius teigia, kad įvairios neigiamos patirtys – traumos, baimės, nesekmės, patyčios, gali „atmušti“ vaiko norą būti visuomenėje. Tuomet svarbu į pagalbą vaikui pakviesti ir ne tik mokytojus, bet ir kitus mokykloje dirbančius specialistus – psichologus, socialinius pedagogus.
Koks mokytojų vaidmuo?
Mokykla taip pat gali imtis didesnės atsakomybės ir stebėti, kas dedasi su jos mokiniais. Ji turi teisę aktyviai kištis į auklėjimo procesą, jeigu mato, kad tėvai kažką daro blogai. Jeigu jie neturi kompetencijos edukacijoje, mokykla turėtų tai kompensuoti.
Kalbėdamas apie mokytojų vaidmenį Tomas Lagūnavičius į švietimo sferą įveda verslo sąvokas ir sako, kad mokykla tėvų užsakymu teikia paslaugą vaikams, tad turi patenkinti visus savo kliento poreikius. Jis teigia, kad vaikas ir tėvai mokytojų akyse turėtų būti tarsi vienas vienetas, tačiau abi jo dalys turi būti laimingos.
„Mokykla gauna pinigus iš savivaldybės, iš valstybės, tad turi tą finansavimą aktyviai atidirbti. Juk niekas negalvoja, kad verslo įmonė iš kliento paims avansinį atlygį, o tada tik gražiai šypsosis ir nieko nedarys. Žinoma, būna specifinių klientų, kurie nori to, ko konkreti mokykla suteikti negali. Pavyzdžiui, technologinės pakraipos mokykloje mokosi visiškas humanitaras. Tuomet iš mokyklos pusės būtų sąžininga jam rekomenduoti kitą mokyklą, nes vis tiek geriausio išsilavinimo tam vaikui suteikti nepavyks,“ – sako psichologas.
Įvardijo švietimo sistemos blogybę
Kaip vieną dabartinės švietimo sistemos blogybių jis įvardija tai, kad vaikai iš labai skirtingų šeimų, propaguojančių visiškai priešingus auklėjimo scenarijus, galiausiai atsiduria vienoje klasėje. Jeigu jie nėra skirstomi pagal mokymosi rezultatus, sumažėja konkurencija, nėra lavinami lyderystės įgūdžiai, nepriprantama prie hierarchijos, kuri vėliau nuolat pasirodys gyvenimo kelyje.
Psichologo teigimu, jeigu mokykla nelavina konkurencijos ir neugdo varžymosi jausmo, tėvai patys turi tai daryti ir skatinti vaiką varžytis bent su savimi pačiu – kasdien išmokti ar sužinoti vis daugiau, užimti aukštesnes vietas sporto varžybose ar iš mokyklos parnešti vis geresnius pažymius. Jis skatina tėvus taikyti bausmių ir apdovanojimų sistemą – pavyzdžiui, naudoti socialinį spaudimą ir už geriausius pažymius vaiką apdovanoti, o už prastesnius – kažko mėgstamo neleisti, apribojant malonumus ir pan.
Tiesa, tėvai vaikų edukacijos procese ir patys turi mokytis bei domėtis. Jiems taip pat kartais reikia paminti savo principus bei silpnybes. Mažieji dažniausiai mokosi ne iš kalbų, o iš jiems parodyto pavyzdžio, tad jeigu tėvai mato, kad nenorėtų, jog vaikai tam tikrose situacijose sektų jų pėdomis, jie turi rasti asmenį, kurį galėtų nurodyti kaip teigiamą pavyzdį. Tuomet savo netinkamo elgesio prieš vaikus ginti nereikės ir bus galima turėti mažų silpnybių.
Priminė socialinius poreikius
T. Lagūnavičius sako, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje, turi keturis pagrindinius socialinius poreikius – valdžios, garbės, pinigų ar kitų materialinių gėrybių bei išskirtinių kompetencijų. „Iš tiesų viskas yra labai paprasta – jei turėsi ypatingas kompetencijas ir įgūdžius, drauge ateis tiek pinigai, tiek valdžia, tiek garbė. Dėl to svarbiausius įgūdžius reikia pradėti lavinti kuo anksčiau, kai sensityviuoju periodu viską išmokti yra pakankamai lengva. Naujausi tyrimai rodo, kad 3-5 m. vaikų smegenys turi labai daug neuroninių jungčių, tačiau metams bėgant tos, kurios yra nenaudojamos, pamažu nunyksta, o jas atkurti yra be galo sunku,“ – teigia psichologas.
Kad ir kaip besusiklostytų žmogaus gyvenimas, tėvai niekada negali palikti vaiko likimo valiai – anot psichologo, jį kontroliuoti būtina visada.
„Vaikas yra didžiausia tėvų investicija, geriausias jų bizniukas, į kurį sudėta begalė resursų, nervų ir investicijų, tad reikia jį visą laiką kontroliuoti. Vaikas turi nuolat nešti dividentus valstybei, savivaldybei ir tėvams – t.y. būti savarankiškas, pats mokėti mokesčius, dirbti ir save išlaikyti. Būtent dėl to vaikus ir galima spausti, nes jų neišmoktos pamokos gali bumerangu grįžti atgal į pačius tėvus,“ – sakė psichologas Tomas Lagūnavičius.
Taigi, tėvai turi būti pasiryžę bet kuriuo metu atsigręžti į savo vaiką ir gelbėti jį nuo paslydimo, nesvarbu, jam 15-iolika ar 45-eri.
Daugiau apie aktualius tėvų ir jų vaikų, lankančių mokyklą, klausimus bus galima sužinoti nemokamoje konferencijoje „Šiuolaikinė mokykla: ko reikia vaikams?“. Spalio 15 d. Kaune ir spalio 20 d. Vilniuje tėveliams paskaitas apie bendruomeniškumą, tėvų įsitraukimą į ugdymo procesą ir geros mokyklos koncepciją skaitys psichologai Eglė Gudelienė ir Tomas Lagūnavičius bei Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas Gražvydas Kazakevičius bei Kauno Santaros gimnazijos direktorė Asta Karlienė. Daugiau informacijos čia: http://www.mokymocentras.sviesa.lt/tevams
Straipsnio autorė Agnė Mažeikytė
