Ką tik "Mamyčių klubo" laidoje mokėmės pinti vainiką, kuris papuoš jūsų ir vaikučių galvas Joninių vakarą. Todėl tokia pačia šventine nuotaika norime pakviesti jus pasidalinti SAVO Joninių tradicijomis ir papročiais.
Galbūt giminėje nėra nė vieno Jono, o gal turite juos net penkis, gal keliaujate į miško glūdumas ieškoti paparčio žiedo, o gal tik pasidarote skanios mišrainės - KOMENTUOKITE kaip švenčiate Jonines ir smagiausio atsakymo autorei birželio 25 d. įteiksime prizų komplektą: Bebi kūdikiams skirtus sausainukus ir nuotaikingą Disney personažais dekoruotą NUK buteliuką!
Buvo naktys švento Jono... dainuojam kiekvieną Joninių vakarą kartu su šeima ir artimiausiais giminaičiais.
Prisipažinsiu, ilgą laiką nelaikiau Joninių jokia ypatinga švente. Tik ilgesnis savaitgalis, daugiau galimybių pabūti sodyboje, atsipalaiduoti. Tačiau ilgainiui su artimaisiais sodyboje susikūrėme ypatingas tradicijas, kurios tik ir veja kuo greičiau pradėti švęsti.
Visų pirma, kiekvienais metais susirenka artimieji - mano tėveliai, seneliai, kelios tetos, krikšto mama su šeima. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad tarp savų neturime nė vieno Jono, todėl ir šventė simboliška.
Būtinai nupiname vieną didelį ąžuolų vainiką, kuriuo apdovanojame vieną šventės dalyvį - tiesiog tą, kuris labiausiai nusipelnė: kartais senelį už žygdarbį, tėtį už tai, kad neseniai atšventė gimtadienį ar pan.
Tada moterytės skuba ruošti užkandėlių - užtepėlių, vienakąsnių, vaisių, uogų daržovių ir neša prie laužavietės, kurią visą dieną taiso šeimos vyrai.
Vos sutemus ima degti didžiulis ir didžiausias apylinkėje mūsų laužas, prasideda šokiai prie jo, mini fotosesija prie kvapnaus laužo ir dainos su palingavimais. Jei sėdime, tai sėdime ant rąsto, jei šokame, tai tik aplink laužą ratu visi susikabinę...
Iš tiesų, mums Joninės - tai galimybė pasilinksminti, pabūti kartu, pabendrauti. Tiesa, šiemet, gimus Godytei, Joninių tradicija vieniems metams tęsis be mūsų, tačiau kai tik mažylė ūgtels, ji taip pat būtinai su net keliomis šeimos kartomis stebės nuostabią ir amžiną laužo liepsną. O simbolinis vainikas, spėju, bus skirtas būtent jai 😀
O pas mus jau tapusi tradicija kad Jonines švenčiame kaime. Nors giminėje nei vieno Jono, bet šventė būna smagi 😀 Pavasarį tvarkant visus pašalius, genint medžius, šluojant ir kapstant surenkami visi šakaliai bei šakos. Kraunamas būsimasis Joninių laužas. Smagu matyti kaip jis didėja iki šventės. Pati šventė švenčiama sode, kadangi jis labai didelis ir labai tam tinkamas. Vakare kepame mėsytę, pasiruošiame daug užkandžių ir daržovių. O pati šventės kulminacija būna laužo deginimas. Smagus reginys ir vaikams, ir suaugusiems. Atsiradus mažiesiems per laužą nebešokinėjame. Galbūt vėliau atgims ir ši tradicija, vaikams paaugus 😀
Kol neturejom vaiku, vaziuodavom i Jonava, dabar kol vaikai mazi, o maziukas jau vaiksto pats, bet toli dar nenuzingsniuoja, einame i salia namu esancia aikste, kur buna Joniniu svente, keliausime ir siandien, nors oras ir nera pats geriausias, bet kai pora zingsniu nuo namu, tai rizikuosime, pabusime koncerte, paziuresim kaip dega lauzas, vaikai pasidziaugs atrakcionais, bandysim visi linksmai praleisti laika su draugais 😀
Buvo tradicija tapus kiekvienais metais pinti dideli vainika is azuolo sakeliu puosta gelemis ir nesti pas kaimyna Jona kabinti ant duru.(dabar jau jo nebera)
Joninių tradicijų kaip ir nėra, nes nemanau kad tai labai didelė šventė. Bet tai būna puiki proga pabėkti tuoliau nuo miesto į gamtą su draugais ir išsikepti šašykų ir vakarop aplink Joninių laužą pašokti, ar ramiai pasedėti nuošaliau 😀 Tai tokia kaip ir mini tradicija, nes taip organizuojam kiekvienais metais, nekreipiant į oro sąlygas. 😉
Taip... Iš ryto lekiame į pievas prisirinkti gėlių, po to pareiname namo, nusipiname vainikus ir spėliojame ateitį. Po to vykstame į miesto Joninių šventę. Ieškome paparčio žiedo. Užkart po Joninių švenčiame vieno iš vaikų gimtadienį.🎉