Nėščiųjų prietarai

Tikriausiai ne vienai iš mūsų yra tekę girdėti apie įvairiausius prietarus. Neabejoju, kad daugiau negu pusė iš mūsų jų laikosi! Laukdamasi aš sužinojau tokių prietarų, apie kokius net nebuvau girdėjusi.

Aišku, pats populiariausias ir tikriausiai visiems žinomas – „Nėščiai moteriai niekada negalima atsakyti“. Aš jį jau žinojau, nes mano brolio žmona, vyro brolio žmona ir pora draugių jau pagimdė. Iš savo asmeninės patirties galiu drąsiai teigti, kad jei kieno nors paprašai ko nors, visada sutinka. Aišku, nesinaudoju tuo ir viskas savo ribose! Visai neseniai darbe buvo toks atvejis, kai aš paprašiau direktorės pagalbos ir paklausiau, ar galėtų man padėti, ji atsakė: „Na kaip aš galiu nesutikti? Tu ką nori, kad mano namuose žiurkės įsiveistų?“

O kartais aš net nepastebiu, tik dabar atsigręžus atgal pasižiūriu, kad tikrai visi beveik viską sutiko man padėti, ko bepaprašytum! Matyt, patys žmonės laikosi šio prietaro ir tiki juo...

Kitas prietaras – „Plaukai“. Apie juos visai nesenai sužinojau. Mano vyro žmona pagimdė prieš tris mėnesius. Ji ankščiau turėjo trumpokus plaukus ir visada padažydavo. Kai pavasari jos paklausiau, ar ji auginanti plaukus, ji atsakė: „Gal nežinojai, kad nėštukėms negalima nei kirpti, nei dažyti plaukų! Jei kirpsi plaukus, esą vaikučiui protą nukirpsi“. To tikrai nežinojau.

Aš pati turėjau trumpokus plaukus ir visada kas mėnesį kažkur dažydavau, o dabar auginu ir jau pusę metų nedažyti. Jei būčiau negirdėjusi apie šį prietarą, gal ir nekreipčiau dėmesio. Bet dabar kai žinau, kažkaip net rankos nekyla to daryti. Na, bet iš vienos pusės gal ir gerai – mano vyras labai patenkintas, kad pagaliau turiu ilgesnius plaukus.

Dar vienas prietaras, kurį man mama pasakė – „Rankų kėlimas aukščiau akių linijos“. Pasak jos, negalima to daryti, kad vaikutis nepersiverstų. Tai jau manau prieš pat gimdymą, bet vis tiek nebekeliu rankų. Jei reikia ką nors iš aukštai paimti, vyro prašau.

Prieš porą dienų sužinojau, jog negalima šuns paspirti su koja ar jo mušti, nes tada gali vaikučio oda būti kaip šuns – plaukuota. Jį man pasakė bobutė, nes aš turiu šunį...

O apie tai, kad negalima daug nervintis, būti piktai, nes viskas persiduos vaikučiui, manau, žinome visos. Kartais galvoju, kam tie prietarai reikalingi? Juk daug lengviau ir paprasčiau būtų gyventi be jų. Bet kai žinai, tenka jiems paklusti.

Būtų įdomu sužinoti iš kitų mamyčių:

- kokius prietarus žinote?

- ar paklūstate jiems?

- tikėti ar ne?

Iki greito susitikimo!

Eglė Jadeškienė