Ne aš plaku, verba plaka...

Taip sakydama ankstų Verbų sekmadienio rytą kadagio šakele mane ir seseris plakdavo mama. Iki šiol tai pamenu. Niurzgėdavau, tačiau kartu ir laukdavau, kada mama įeis į kambarį ir kadagio šakelėmis pažadins mus.

Šiandien išaušo Verbų sekmadienis arba Verbinės – pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinamas Palmių sekmadieniu.

Katalikų tikėjime, tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas.

Kaip rašome Vikipedijoje, Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“, o plakimas ja simbolizuoja ir primena tai, kad žmogus nėra visagalis šioje žemėje, jis – tik tik kosminės galios įnagis.

„Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą“

O ar jūsų šeimoje yra tradicija paminėti ir švęsti Verbų sekmadienį?

Ar „plakate“ šeimos narius kadagio šakelėmis?

Kokios šios šventės tradicijos gyvos jūsų šeimoje, kaime, mieste?

Mamyčių klubas