Mūsų nėštukė (jau buvusi) Eglė susilaukė dukrytės!

Sveiki visi. Ar dar pamenate mane? Jau praėjo beveik du mėnesiai, kaip aš nerašiau Mamyčių klubui, bet ne todėl, kad nenorėjau ar neturėjau laiko...tiesiog neturėjau galimybių, nes nebuvo interneto.

Kas dažnai užsukdavo į Mamyčių klubą, tikriausiai pamena mano visas rašytas istorijas, mano išgyvenimus ir mano savijautą neštumo metu...o dabar skubu pasidalinti didžiule naujiena ir džiaugsmu – AŠ JAU TURIU DUKRYTĘ kurios taip ilgai laukiau...o viskas buvo taip…

Vasario 14 dienos įprastas šeštadienio rytas...aš kaip visada anksti atsikėliau, vyras dar miega, pasidariau arbatos ir pažiūrėjau Mamyčiu klubo laidelę. Jau nuo pat ryto labai skaudėjo pilvą, tokie skausmai užeina ir praeina, jau man kažkaip keista pasidarė, ir visą dieną vyrui sakiau: kaip skauda man pilvą, dar tokių skausmų nebuvo...o jis man kažkaip sako: ai, paskaudės jaučiu ir praeis....na taip ir laukiau.

Jau ir vakaras atėjo, o man kažkaip tie skausmai ne mažyn, o vis stipryn, bet vis dar kažkaip laukiu, nes nesikartoja kas 5-7 min. Pažiūrėjau Žvaigždžių duetus ir nuėjau miegoti....tik staiga toks skausmas viduj pilve, kad atrodė, jog nutrūko kažkas – net nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą, kažkas nutūko ir labai palengvėjo...

Aš verstis ant šono – ir pradėjo kaip upelis lietis vanduo...pasirodo man nutekėjo vandenys. Aš iškart pašokau, išsigandau kažkaip labai ir pradėjau visa drebėti – tiesą pasakius, pati nežinau kodėl....vyras mano sako: kas yra? kas tau darosi? Aš jam sakau: na ką, jau viskas, važiuojam....jau? Tikrai? Na ir jau 12 nakties mes jau buvom priimamajame.

Aš visa buvau kaip nesava....kartu ir džiaugsmas ir baimė, ir nerimas, ir apakritai nesupratau, kas man darosi....daktarės sakė , kad vyras dar gali važiuoti namo, o mane jau vedė į gimdyklą, patarė numigti, nes dar yra porą valandų ir man reikia kaupti jėgas.

Bet juk koks gali būti miegas...o skausmai ir sąrėmiai vis stiprėjo ir stiprėjo...nuo 4 ryto jau labai skaudėjo ir viskas prasidėjo....buvo toks jausmas, kad jau viskas, nebeiškęsiu, numirsiu ir panašiai.

Pamenu tik viena, kad daktarė sakė, jog aš nerėkčiau, o aš joms sakiau kad ne....6 ryto vyras atvažiavo ir, kaip man jis vėliau pasakojo, kad aš labai kankinausi ir jam manęs gaila buvo....aš per tuos skausmus praktiškai nieko ir nemačiau, bet jo palaikymas už rankos, raminimas man tikrai šiek tiek padėjo.

Vien tas žinojimas, kad aš ne viena, ir jau kaip aš atrodžiau ir ką sakiau, man tuo momentu buvo visiškai vienodai...ir sakau, skausmas buvo neapsakomas, net nežinau, su kuo palyginti, bet užtat verta buvo.

Ir štai jau 7.50 ryto – aš ant savo krūtinės turėjau mažą angeliuką 3,910 kg ir 55 cm – jausmas nepakartojamas: ir džiaugsmas, ir nežinau kas, iškarto pasipylė mums abiems su vyru džiaugsmo ašaros....buvau tiesiog kaip devintam dangui, pamiršau viską aplinkui, net nemačiau kas daros, ką sako daktarės, pamiršau net, kad rankoj dar buvo kateteris...

Nuvežė mus į palatą ir taip visas dvi paras praleidau gulėdama šalia ir žiūrėdama, niekaip negalėjau patikėti, kad tai mano dukrytė, kurios taip ilgai laukiau.

Džiaugiuosi kiekviena diena, man vis laimingesne, aišku, pirmom dienom dar labai baisu buvo paimti į rankas, nes labai trapi man atrodė....nedrąsu labai buvo, bet štai šiandien jau mums trys savaitėlės ir mes jau paaugome, jau ir mamytei drąsiau ir dukrytė stipresnė.

Net dabar kartais negaliu dar patikėti, kad jau mes trise – mūsų šeima jau padidėjo.

Kaip mums sekasi ir kaip mes augame, būtinai pranešiu ir parašysiu ...

Iki kito karto!

Eglė Jadeškienė